Tikiuosi – gal išgirsi mane…

Ky­bar­tų vai­kų glo­bos na­muo­se vy­ko psi­cho­lo­gės ir so­cia­li­nės pe­da­go­gės ini­ci­juo­ta dis­ku­si­ja apie mo­kyk­los ne­lan­ky­mo pro­ble­mas. Vai­kams iš anks­to bu­vo pa­teik­tos už­duo­tys. Vie­na iš jų – pa­ra­šy­ti laiš­ką mo­kyk­los ne­lan­kan­čiam drau­gui.

Ky­bar­tų vai­kų glo­bos na­mai – ma­no Na­mai. Čia aš užau­gau ir bran­gi­nu tą jaus­mą, kad esu vis­kuo ap­rū­pin­ta, ga­liu mo­ky­tis, kur­ti, šok­ti, dai­nuo­ti ir sva­jo­ti apie atei­tį.

De­ja, ne vi­si glo­bos na­mų auk­lė­ti­niai vi­sa tai ver­ti­na. Skau­džiau­sia, kad kai ku­rie drau­gai ne­lan­ko mo­kyk­los ir taip su­men­ki­na vai­kų glo­bos na­mų var­dą. Auk­lė­to­joms pa­de­dant, vi­si drau­ge pa­ren­gė­me pla­ka­tus, ku­riuo­se už­ra­šė­me mo­kyk­los ne­lan­ky­mo prie­žas­tis bei pa­sek­mes.

O aš pa­ra­šiau laiš­ką mo­kyk­los ne­lan­kan­čiam drau­gui, ku­riuo krei­piuo­si į vi­sus, tu­rin­čius šią pro­ble­mą.

Mie­las ma­no drau­ge,

ra­šau tau šį laiš­ką ir kar­tu bel­džiuo­si į ta­vo šir­de­lę, nes ži­nau, kad jo­je yra ši­lu­mos, at­sa­kin­gu­mo bei su­pra­ti­mo. Gal­vo­ju, jog tu tu­ri su­pras­ti ma­ne, kaip ir aš su­pran­tu ta­ve. Ži­nau, kad dėl ne­tin­ka­mų sa­vo poel­gių tu ir pa­ts sa­ve grau­ži.

Ne­no­riu pa­moks­lau­ti, tik no­riu ta­ve pa­drą­sin­ti lan­ky­ti mo­kyk­lą. Ži­nau, tau šiuo me­tu ji tau yra lyg prie­šas, ku­ris no­rė­tų pa­kenk­ti. La­bai pra­šau, ne­gal­vok taip, nes tik­rai to nė­ra.

Mo­kyk­la – tai ta­vo ži­nių šal­ti­nis, ku­riuo tu va­do­vau­sie­si atei­ty­je. Ji lyg ma­ma, ku­ri mo­ko ta­ve tar­ti pir­mą rai­dę. Mo­kyk­lo­je nė­ra prie­šų, ku­rie tau kenk­tų, nes čia vi­si atei­na pa­si­sem­ti ži­nių. O mo­ky­to­jai, ku­rie mus mo­ko, nė­ra to­kie blo­gi, kaip at­ro­do. Jie tik už vis­ką la­biau­siai gei­džia, kad jų mo­ki­nys klau­sy­tų bei kaž­ką iš­mok­tų.

Mo­ky­to­jai – tai žmo­nės, ku­rie, iš­ki­lus bė­dai, bū­ti­nai ta­ve su­pras. Juk jie taip pat ska­ti­na lan­ky­ti mo­kyk­lą, ir tai – tik ta­vo pa­ties la­bui.

Mes ne­gi­mė­me ge­ni­jais, kad vis­ką ži­no­tu­me. To­dėl mū­sų pa­rei­ga ei­ti į mo­kyk­lą. Juk pe­rei­da­mi iš kla­sės į kla­sę mes ky­la­me į aukš­tes­nę pa­ko­pą ir įgy­ja­me vis dau­giau ži­nių, ku­rias ga­li­me pa­nau­do­ti sa­vo gy­ve­ni­mui kur­ti.

Mie­las drau­ge, gy­ve­ni­mas da­bar nė­ra leng­vas, ir nie­kas ki­tas tau ne­pa­dės, jei pa­ts to ne­no­rė­si. Da­bar kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri ko­vo­ti už sa­ve. To­dėl mo­kyk­la – bū­ti­ny­bė, be ku­rios tu ne­gau­si jo­kio dar­bo.

O gy­ven­ti juk no­ri­si. No­ri­si, kad ki­ti ta­ve gerb­tų. Bet pa­gar­ba iš dan­gaus ne­nuk­ris. Ji bus ta­da, ka­da ir tu pra­dė­si sa­ve gerb­ti.

Mie­las ma­no drau­ge, no­riu, jog ži­no­tum, kad ra­šau tau šį laiš­ką gi­liai iš šir­dies, su vil­ti­mi, kad ma­no iš­sa­ky­tos min­tys pa­sieks ta­vą­ją šir­dį, ku­ri šiuo me­tu yra su­glu­mu­si. Vis dėl­to aš ti­kiuo­si, kad tu su­si­pra­si ir pra­dė­si lan­ky­ti mo­kyk­lą, ku­ri tau bus var­tai į su­dė­tin­gą gy­ve­ni­mą. Taip pat ti­kiuo­si, jog ne tik aš, bet ir tu pa­dė­si­me to­kiam drau­gui, ku­ris tu­ri pa­na­šių bė­dų, at­ras­ti sa­ve bei tei­sin­gą ke­lią, ku­riuo ga­lė­tų žings­niuo­ti tvir­tai ir ryž­tin­gai.

Su di­de­le mei­le bei ši­lu­ma ta­vo drau­gė –

Jū­ra­tė GAUB­ŠAI­TĖ

Ky­bar­tų vai­kų glo­bos

na­mų glo­bo­ti­nė