Mūsų oda žiemą

Dau­ge­liui mo­te­rų ir mer­gi­nų ky­la klau­si­mas, ar rei­kia rū­pin­tis kū­no oda šal­tuo­ju me­tų lai­ku, jei ji vis tiek sle­pia­ma po rū­bais. To­kiu me­tų lai­ku odai rei­kia ne­tgi ypa­tin­gos prie­žiū­ros, nes po rū­bais ji ne­drė­ki­na­ma. Dėl to oda šer­pe­to­ja, pa­raus­ta, grei­čiau pra­de­da vys­ti. Pris­tab­dy­ti se­nė­ji­mo pro­ce­sus ga­li tik tin­ka­ma ir re­gu­lia­ri prie­žiū­ra.

Nors odai šal­tuo­ju me­tų lai­ku trūks­ta drėg­mės, su­ša­lus lau­ke jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma mė­gau­tis vo­nia. Odai ken­kia tem­pe­ra­tū­ros svy­ra­vi­mas.

Vie­na iš bū­ti­nų odos prie­žiū­ros pro­ce­dū­rų – švei­ti­mas („pi­lin­gas“), ku­rio me­tu nu­švei­čia­mas su­ra­gė­jęs sluoks­nis. Jį re­ko­men­duo­ja­ma at­lik­ti kar­tą per sa­vai­tę, at­si­žvel­giant į odos ti­pą ir in­di­vi­dua­lias jos sa­vy­bes. Jei oda jaut­ri ir ypač sau­sa, už­ten­ka dvie­jų kar­tų per mė­ne­sį.

Kū­ną kre­mu rei­kia tep­ti kas­dien. Jei yra ga­li­my­bė – net du kar­tus: mai­ti­na­muo­ju ry­te ir drė­ki­na­muo­ju va­ka­re. Kū­no prie­žiū­rai ga­li­ma nau­do­ti ir pie­ne­lį ar kū­no alie­jų.

At­vė­sus orams ki­taip bū­ti­na pri­žiū­rė­ti ir vei­do odą. Ne­pa­tar­ti­na ban­dy­ti ak­ty­vių odos prie­žiū­ros prie­mo­nių, nes dėl šal­to ir drėg­no oro oda ir taip pa­ti­ria stre­są. Jei oda at­ro­do su­dir­gu­si, nu­var­gu­si, pleis­ka­no­ja, rei­kė­tų nau­do­ti kre­mus su mai­ti­na­mai­siais kom­po­nen­tais (alon­toi­nu, bi­sa­bo­liu, ra­mu­nė­lė­mis, mig­do­lų alie­ju­mi ir kt.), taip pat su A, E, C, D vi­ta­mi­nais.

Žie­mą ra­dia­to­rių pri­šil­dy­tas oras džio­vi­na odą, to­dėl ji tam­pa plo­nes­nė, neats­pa­ri bak­te­ri­joms. Šiuo lai­ku rin­ki­tės švel­nias odos va­ly­mo prie­mo­nes. Jei ji la­bai jaut­ri ir sau­sa, sten­ki­tės vei­do ne­praus­ti van­de­niu, nau­do­ti tik švel­nų to­ni­ką, ne­pa­mirš­ki­te odą drė­kin­ti. Jei šiuo me­tų lai­ku ry­te nau­do­ja­te drė­ki­na­mą­jį kre­mą, o nak­čiai odą te­pa­te mai­ti­na­muo­ju, tai at­ša­lus orams (kai lau­ke –5oC ir dau­giau) ap­keis­ki­te juos vie­to­mis. Ta­da die­ną odą ap­sau­go­si­te nuo šal­čio, o va­ka­re ji gaus gai­vią drėg­mės po­rci­ją. Prieš ei­da­mos į lau­ką ne­pa­mirš­ki­te spe­cia­liu bal­za­mu ar­ba rie­biais lū­pų da­žais pa­si­tep­ti lū­pų.

Žie­mą ypač ken­čia mū­sų ran­kos. Jos – tar­si vi­zi­ti­nė kor­te­lė, iš ku­rios ga­li­ma spręs­ti apie am­žių, svei­ka­tos būk­lę. Ran­kos nuo­lat dir­gi­na­mos įvai­rių dir­gik­lių, ken­čia nuo tem­pe­ra­tū­ros kai­tos. Nu­ša­lus jų oda tam­pa šiurkš­ti, sto­ra, pa­raus­ta, su­trū­ki­nė­ja. Kad ran­kos bū­tų gra­žios, odą rei­kia va­ly­ti, šveis­ti, ma­sa­žuo­ti, dė­ti kau­kes, tep­ti mai­ti­na­mai­siais, ap­sau­gi­niais kre­mais. Kiek­vie­nai na­muo­se priei­na­mas bū­das pa­ma­lo­nin­ti ran­kų odą – alie­jaus vo­ne­lė. Bent vie­ną kar­tą per sa­vai­tę pen­kioms mi­nu­tėms pa­nar­din­ki­te ran­kas į pa­šil­dy­tą alie­jų, į ku­rį įspaus­ti ke­li la­še­liai cit­ri­nos sul­čių, po to už­si­mau­ki­te vil­no­nes pirš­ti­nes ir pus­va­lan­dį pa­sė­dė­ki­te. Po pro­ce­dū­ros ran­kas pa­tep­ki­te ap­sau­gi­niu kre­mu.

Neringa BALSEVIČIENĖ

Grožio salono „Ieva“
kosmetologė