Imtis tokio didelio darbo gali tik jį įsimylėjęs žmogus

Birutė NENĖNIENĖ

Vertingas suvenyras

„Vilkaviškio krašto kryžiai ir kryždirbiai“ – tai Krašto muziejaus muziejininkės Aušros Mickevičienės parengta unikali knyga, kurios pristatymas sausio 11 dieną vyko Paežerių dvaro rūmuose. Gausiai susirinkę kryždirbiai ir žmonės, kurių iniciatyva pakelėse ar sodybose iškilę kryžiai, seniūnijų ir Vilkaviškio, Šakių bei Marijampolės muziejų, rajono ir apskrities valdžios atstovai, dvasininkai dalijosi savo įžvalgomis ir potyriais, knygos sudarytoją už titanišką darbą apipildami širdingais vertinimais bei gėlėmis.

Vilkaviškietės moksleivės Justė ir Simona Kazakevičiūtės kartu su joms akompanavusia mama Lina dainomis ir muzika sujungė kalbėjusiųjų žodžius. Akys ir širdis gėrėjosi marijampoliečio fotografo Romo Linionio kryžių nuotraukomis bei liaudies meno ekspozicija iš muziejaus fondų.

Renginio metu žmonės už simbolinę kainą pirko – ir ne po vieną – šią gražiai išleistą knygą, norėdami pasilikti ją sau ir dovanoti, nes tai – puikus suvenyras Lietuvoje ar užsienyje gyvenantiesiems. Mat knygos įžangoje apie kryžių statymą pateikta plati informacija, prisodrinta prisiminimų, pateiktos pavardės, datos, gale spausdinamas glaustas tekstas anglų kalba.

Pasinėrė visa širdimi

Krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas atsakingai parinktais žodžiais kalbėjo apie kruopštų muziejininkės trejų metų darbą, į kurį ji buvo pasinėrusi visa siela, kuriam paaukojo savo laisvalaikį. Kad labiau įsigilintų ir kokybiškiau įgyvendintų šį projektą, Aušra išmoko dirbti kompiuteriu, vairuoti. Savo automobiliu ji pasiekdavo atokiausius kampelius, norėdama pasitikslinti atskiras detales, pakalbinti senus gyventojus. Bendravimas su šimtais žmonių padėjo atverti vartus į neliestą istoriją, tautos tradiciją, žmonių išgyvenimus, kuriuos vainikuoja skausmą, džiaugsmą ir viltį simbolizuojantys kryžiai.

Šio krašto savitumas

„Šitas regionas turėjo savitą istoriją ir kryžių statymo tradiciją. Carinės Rusijos valdymo laikais kryžių statymas buvo reglamentuotas įstatymais, o sovietmečiu kryžius apskritai neturėjo teisės pasirodyti mūsų padangėje. Šioje knygoje pateikta istorija ir tų kryžių, kurie iškildavo naktimis, o kitą dieną būdavo nuverčiami. Yra knygoje išeivių iš mūsų krašto, kaip antai Genovaitės Dumčiūtės-Brechmanienės, Marijos Kapačinskienės, liudijimų apie kryžius ir kryždirbius“, – kalbėjo muziejaus direktorius, išreikšdamas padėką knygos išleidimą parėmusiai rajono Savivaldybei.

Jis perskaitė į knygos pristatymą negalėjusios atvykti Kultūros ministerijos atstovės, daktaro J.Basanavičiaus premijos laureatės Irenos Seliukaitės sveikinimo telegramą. Joje pabrėžiama, jog „knyga labai puiki, atliktas didžiulis darbas.“

Dėkojo pagalbininkams

Rinkdama informaciją apie kryžius ir kryždirbius, Aušra Mickevičienė iškėlė sau labai didelius reikalavimus: pirma – kad neliktų nepastebėtas nė vienas rajono teritorijoje stovintis kryžius, antra – kad būtų išsiaiškinti kiekvieno kryžiaus statytojai ir iniciatoriai, trečia – kad neliktų nepažymėta, kokia intencija kryžius pastatytas.

Muziejininkė padėkojo visiems pagalbininkams renkant medžiagą šiai knygai: pirmiausia – seniūnams, kurie savo seniūnijose stengėsi nuvežti ir parodyti atokiausiuose kampeliuose pastatytus kryžius, taip pat – kryždirbiams ir kryžių statytojams, visiems informacijos pateikėjams.

Ji prisiminė, kaip į kryždirbystės sritį prieš trejus metus ją „panardino“ muziejaus direktorius, po to muziejuje šia tema buvo surengta mokslinė konferencija. Pradėjus rinkti medžiagą apie kryžius, reikėjo juos įamžinti nuotraukose. Aušra įsigijo fotoaparatą ir išmoko fotografuoti, tačiau dėl patirties stokos ne visos nuotraukos išėjo kokybiškos, todėl bendraautoriumi tapo vilkaviškietis profesionalus fotografas Juozas Lukoševičius. Reikli leidinio redaktorė Aldona Žemaitytė (kilusi iš mūsų rajono) ir dailininkė Agnė Beinaravičiūtė (spausdino UAB „Logotipas“ Vilniuje) atrinko išraiškingiausias nuotraukas ir išdėstė pagal seniūnijas. Dalis mažesnio formato kryžių nuotraukų su parašais įdėta paskutiniajame knygos skyriuje.

Daug kas liks fonduose

Atskiru rašiniu galima būtų pasakoti apie tai, kaip Aušra Mickevičienė atsakingai ir jautriai tikslinosi žinias apie kiekvieno kryžiaus atsiradimo istoriją bei intenciją, statytojus, meistrus. Dėl vieno – skaitytojui atrodytų nereikšmingo – faktelio, datos ar meistro kartais nuvažiuodavo daug kilometrų, prakalbindavo dešimtis žmonių, skambindavo telefonu į įvairias Lietuvos vietas. Kartais galiausiai paaiškėdavo, jog ieškomas reikalingas asmuo gyvena čia pat. Išaiškėjo ir tai, jog statydami kryžius žmonės net nesidomėjo iniciatoriais ar šių kūrinių autoriais. Visas tas išgirstas legendas, žmonių išgyvenimus muziejininkei reikėjo perteikti vienu informatyviu sakiniu. Todėl Aušros Mickevičienės užrašuose liko dar daug informacijos, kurią sutvarkiusi ir apibendrinusi ji paliks muziejaus fonduose.

Kryžius kviečia susimąstyti

„Jeigu žmogui vartant šią knygą jos puslapiai atsiliepia į jo širdies plakimą ir sušildo, tai pats geriausias įvertinimas. Galiu tik pasidžiaugti šiuo milžinišku darbu, į kurį įdėta labai daug širdies, tai gali atlikti tik tokia idėja susirgęs žmogus“, – kalbėjo prelatas Vytautas Gustaitis. Jis pabrėžė, jog kryžių nuotraukos ir aprašymai turėtų daug ką priminti, paskatinti pamąstyti apie kryžiaus reikšmę žmogaus gyvenime ir jo statymo prasmę prie sodybų bei kryžkelėse.

Imtis šio įdomaus ir sudėtingo projekto buvo galima po to, kai UNESCO Lietuvos kryždirbystę priskyrė pasaulio nematerialaus paveldo šedevrams. Vyriausybė skyrė lėšų įvairiems projektams. Kultūros ministerija skatina savivaldybėse rinkti informaciją apie kryžius ir kryždirbystę, leidžiami įvairūs leidiniai apie įvairių regionų kryžius. Kaimyninių rajonų atstovai Paežeriuose prisipažino, jog vilkaviškiečiams nuoširdžiai pavydi tokio puikaus leidinio. Jo sudarytoja Aušra Mickevičienė už patarimus ieškant žinių ir jas klasifikuojant, gilinantis į kryždirbystės sritį dėkinga etnokultūros specialistėms Irenai Seliukaitei, Alei Počiulpaitei, Skaidrei Urbonienei, iš mūsų rajono kilusiam tautodailininkui Algimantui Sakalauskui.

Skyrė tėvų atminimui

Imdamasi šio projekto muziejininkė tikėjosi rajono teritorijoje surasianti maždaug pusantro šimto kryžių. Susumavusi ekspedicijos po rajoną rezultatus pamatė, jog surado 320 kryžių. Daugiausia jų aptikta Gražiškių seniūnijoje – 44, Bartninkų – 38, Pilviškių – 33, Pajevonio – 29, Kybartų – 25, Gižų – 13, Keturvalakių – 18, Šeimenos – 20, Virbalio – 11, Vištyčio – 20, Vilkaviškio mieste – 20. Vieni seniausių mūsų krašte pastatyti kryžiai yra Lakštučiuose (1905 m.) ir Auksėnuose (Bartninkų seniūnija, 1906 m.).

Knygos „Vilkaviškio krašto kryžiai ir kryždirbiai“ autorė leidinyje užrašė ir savo mergautinę Valuntaitės pavardę. Iš Plokščių (Šakių rajonas) kilusi muziejininkė sakė, jog šį savo pirmąjį rimtesnį ir išsamesnį darbą norėjo dedikuoti savo tėveliams Stefanijai ir Vytautui Valuntams, išmokiusiems ją branginti Tėvynę ir mylėti Dievą. Jos tėvelio rūpesčiu Plokščiuose pastatytas memorialas tremčiai ir rezistencijai atminti, yra išleista jo knyga.

Aušra Mickevičienė jau įpusėjusi kitą Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Vilkaviškio krašto tradicinės liaudies architektūros etnografinės sodybos“.