Vieną dieną senovės kinų imperatorius iškilmingai prisiekė:
„Nugalėsiu ir pašalinsiu iš savo karalystės visus savo priešus.“
Po kurio laiko imperatoriaus pavaldiniai nustebo pamatę valdovą, vaikštantį rūmų soduose su aršiausiais savo priešais už parankės, linksmą ir juokaujantį.
– Bet… – kreipėsi į jį suglumęs dvariškis, – ar neprisiekei pašalinti iš karalystės visų priešų?
– Aš juos ir pašalinau, – atsakė imperatorius. – Padariau juos savo draugais!
Žmogus nusprendė uoliai rūpintis prieš savo namą augusia pievele, kad ši taptų tobula žalia „angliška“ veja. Kiekvieną laisvą akimirką jis skirdavo pievelei prižiūrėti. Jautėsi beveik pasiekęs tikslą, bet štai vieną pavasario dieną pastebėjo pievoje išdygusius spindinčių geltonų gėlių ūglius.
Puolė juos rauti. Tačiau kitą dieną žalioje vejoje geltonavo kiti du žiedai.
Nupirko stiprių nuodų. Bergždžios pastangos.
Nuo to karto žmogaus gyvenimas tapo nesibaigiančia kova su atkakliomis geltonomis gėlėmis, kurių kiekvieną pavasarį išdygdavo vis daugiau ir daugiau.
– Nežinau, ką daryti, – praradęs viltį pasiguodė žmonai.
– Kodėl nepabandai jų pamilti? – ramiu balsu pasiūlė moteris.
Vyriškis pabandė. Netrukus spindintys geltoni žiedai jam atrodė lyg nuostabus dailininko teptuko prisilietimas smaragdinėje pievoje.
Nuo tada gyveno laimingas.
Daug žmonių tave erzina. Kodėl tau nepamėginus jų pamilti?
Bruno FERRERO
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.