Eilėraščiai

Bronė VAIŠNIENĖ

xxx

Gal neverta lipdyt

Sudužusio ąsočio?

Vis tiek nebus toksai,

Koks naujas buvo.

Galbūt geriau

Pašokti ant jo šukių,

Įteigus mintyse sau,

Kad nesusižeisi kojų.

Be to, ir kas čia tokio,

Jei kokia šukelė

Įstrigs į tavo padą.

Svarbiausia,

Kad širdies ji nesužeistų

Ar nesujudintų joje kertelės,

Kur užslėpta skaudi gėla…

– – – – – –

Tai gal tikrai pašokime,

Gyvenimas juk nesustojo!

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

xxx

Vėlų vakarą užu juodų debesų

baukščiai žvilgčioja žvaigždės,

atsargiai šiurena medžių plaukai.

Upės vaga ramiai teka tyras vanduo…

Kodėl?

Visi klausosi tylos…

Ar bandei ją išgirsti?

Ar klausei, kaip tyliai ji alsuoja…

Liečia žemę, žolę, slenka medžio kamienu,

kyla aukštyn, uodžia orą,

skaičiuoja žvaigždes,

nardo visatos erdvėj?

Neklausei?

Paklausyk…

Ji tyli…

Rimas BAUKUS

Rūko debesy

Vargu ar galima

Sustoti kelio vidury,

Kai po lietaus

Gamta gyvenimu alsuoja.

Galiu vėl skausmą

Kęsti rūko debesy,

Pamiršti praeities vargus.

Gyvenimas juk nesustoja…

Tiktai pamiršt Tavęs

Jau niekas neprivers!

Per daug suaugo sielos.

O po lietaus

Vaivorykštė nušvies

Tą atkarpėlę kelio

Priglusti prie

Tavos širdies.

Lietus jau baigėsi.

Aš – rūko debesy…

Elena BACEVIČIENĖ

Nespėjau parašyt laiškų

Ant klevo lapų rudeninių

Ne skausmui ir ne pykčiui

Sau pačiai

Trapiai mažytei vilčiai

Nerimui nutilus

Kai pragiedrėjusiom akim

Tą nykią naktį

Nušvitusį gerumo veidą

Pamačiau…