Šimtametės džiaugsmas – dešimt užaugintų vaikų

Birutė NENĖNIENĖ

Iš ano šimtmečio

Praėjusio amžiaus žmogumi galima vadinti Konstanciją Ašmonienę, kuri kovo 11-ąją šventė savo šimtąjį gimtadienį. Gudkaimyje pas dukrą Teresę ir žentą Česlovą Rickevičius gyvenančią senolę garbingos sukakties proga atvykęs pasveikinti rajono meras A.Bagušinskas apjuosė ją jubiliejine juosta, pasveikino Savivaldybės administracijos direktorius S.Kasparaitis, Kybartų seniūnijos socialinės darbuotojos. Visus rajono šimtamečius pagerbiantis „Sodros“ Vilkaviškio skyriaus direktorius J.Zinkevičius kartu su rožių puokšte ir sveikinimo adresu įteikė tradicinę senoliams skiriamą dovaną – šiltą antklodę.

Konstancija Ašmonienė šiemet buvo pirmoji pasveikinta rajono gyventoja, sulaukusi 100 metų. Praėjusiais ir užpraėjusiais metais šio gražaus jubiliejaus buvo sulaukę vien keli vyrai. Gudkaimio senelių globos namuose gyvena dar viena šio krašto ilgaamžė – jau šimtmetį perkopusi Marija Karalienė.

Šis Konstancijos jubiliejus – didelis įvykis ir visai plačiai senolės giminei.

Iškalbinga statistika

Konstancija su savo žmogumi į porą suėjo būdama devyniolikos metų. Keli dešimtmečiai prabėgo Graužinių kaimo vienkiemyje, kur vos ne kasmet vienas pro kitą virš sodybos suko gandrai ir paliko Ašmonams didelį turtą – vaikus. Karo metais mažą sūnelį ir mažą dukrelę priglaudė kapai, tačiau penki sūnūs ir penkios dukros užaugo ir nuseno, nepatyrę didesnių nelaimių ar ligų.

Konstancija paskutinį vaiką pagimdė sulaukusi 43 metų. Vaikų atžalų išaugo ne tiek daug – močiutė turi 27 anūkus. Tačiau senolė sulaukė 51 proanūkio ir 4 proproanūkių. Vyriausiam šimtametės sūnui – 78-eri metai, jauniausiam – 57-eri. Vyriausiam žentui sukako 90 metų, jis dvylika metų vyresnis už senolės dukrą Angelę. Du žentus ir dvi marčias K.Ašmonienė jau palaidojo.

Konstancija užaugo šešių vaikų šeimoje – buvo brolis ir penkios seserys. Sesuo Veronika, gyvenusi Bambinių kaime, sulaukė 103 metų.

Močiutės „mokykla“

Konstancija sakė, jog visus vaikus gimdė namuose: „Dirbdavau iki paskutiniųjų, o kai susirgdavau, pasikviesdavau iš kaimo tokią senyvą moterį, kuri pagelbėdavo pagimdyti.“

Kodėl tiek daug vaikų gimdė? „Pirmiau tokia mada buvo. Su vyru gyvenau, tai pašalinti nenorėjau, tokių minčių nekildavo“, – senolė aiškino savo kartos moralinę nuostatą ir požiūrį į negimusios gyvybės išsaugojimą.

Žinoma, kad buvo sunku, ir dar kaip! Karas, sunkūs pokario metai. Mažus vaikus pati prisižiūrėdavo, o paaugę šie vieni kitus „dabodavo“. Mama savo mergaites pratino prie tvarkos ir moteriškos ruošos. Daugiavaikė moteris dirbo ir kolūkyje laukininkystėje, paaugę vaikai už ją eidavo uždirbti darbadienių. Jos vyras kalviavo, buvo pasidaręs malūną, užsiiminėjo staliaus darbais, todėl nagingumo išmokė ir sūnus. Visi vaikai didelių mokslų nesiekė, įsigijo
praktiškas specialybes.

Teresė Rickevičienė, pas kurią gyvena šimtametė mama, sakė, jog didelėje šeimoje augti buvo labai smagu. Nesvarbu, kad ir reikėdavo kartais daugiau padirbėti, išaugtus rūbus nešioti ar tėčio padarytomis klumpėmis į mokyklą nueiti. Tačiau tėvai įdiegė moralinę nuostatą: niekada kitam nedaryti blogio ir neskleisti jo.

Dėkoja už dėmesį

Suaugę Ašmonų vaikai dažnai bendrauja, išsiilgsta vieni kitų ir džiaugiasi, kad turi mamą. Aplanko per Kalėdas, Velykas, Vėlines, pastaraisiais metais – ir Kovo 11-ąją, per močiutės gimimo dieną. Šimtąjį senolės gimtadienį šeima nutarė paminėti per Velykas. Kadangi namuose visi nesutilptų, susiieškojo erdvią kavinę.

Keturiasdešimt metų Konstancija gyvena Gudkaimyje, beveik prieš dvidešimt metų liko našlė. Tame pačiame daugiabutyje, tik aukštu žemiau, gyvena dukra Angelė. Kiti vaikai įsikūrė irgi netoliausiai: Virbalyje, Pavištytyje, Kaune, Marijampolėje, tik viena dukra gyvena Vokietijoje.

„Dievui dėkoju, labai geri vaikai, gražiai gyvena, ne tinginiai ir mane atjaučia“, – sakė močiutė, sėdėdama tvarkinguose dukros namuose, gimtadienio proga pasipuošusi nauju kostiumėliu, šildanti svečius giedru žvilgsniu, plaukų baltumu ir daug kartų pakartotu „ačiū“ už tai, kad aplankė, sveikino. Už tokį netikėtai malonų pagerbimą svečiams dėkojo ir dukra su vyru.

Rodos ir vargo nebuvo…

Su gimtadienio svečiais bendravusi močiutė Konstancija asmeninių vargų neskaičiuoja. Nelaiko didele bėda, kad beveik pusę gyvenimo neturi dantų, kad šiek tiek neprigirdi. Prieš trejus metus buvo sunegalavęs skrandis, tačiau didesnių ligų pavyko išvengti.

Šimtametė nesiskundžia gyvenimo nuoboduliu. Ką veikianti? „Taigi apie visus vaikus, anūkus, proanūkius vis galvoju, mąstau, kaip jie įsikūrę, kaip sekasi, džiaugiuosi jais“, – sakė močiutė. Ji prisipažino, jog jau kartais sumaišo ar pamiršta vaikų ir anūkų vardus. Šiaip tai labiau mėgstanti ramybę, tačiau džiaugiasi, kad dar kojos remia, pati stengiasi dažniau kambaryje pajudėti, pavaikščioti – „kad kojos nesustingtų“.