Slidinėti į kalnus vilkaviškiečiai vyksta išaušus pavasariui

Eglė MIČIULIENĖ

Kasmet vis labiau populiarėjančią sporto šaką – slidinėjimą – pamėgo ir nemažai vilkaviškiečių. Kadangi kalnų Lietuvoje nėra, o ir sniegas po truputį tampa retu reiškiniu, mūsiškiai važiuoja slidinėti į užsienį.

Jau dešimt metų

„Šiemet buvo mano jubiliejinis sezonas“, – šypsojosi vilkaviškietė Rima Kerutienė.

Gydytoja odontologė jau dešimt metų vyksta slidinėti į kalnus. Kaip sakė medikė, prieš tiek metų kalnais suviliojo draugė, nuo to karto Rima be slidžių nepraleidžia nė vieno sezono.

„Ateina žiema, pamatai pirmą snaigę – ir mintys ima suktis apie kalnus“, – kalbėjo ji.

R.Kerutienė slidinėjo jau ne vienoje šalyje. Kaip ir dauguma pradedančiųjų, pirmuosius kelis sezonus važiuodavo į Slovakijos Tatrus, vėliau – į Italiją.

Dabar jau ketvirtus metus iš eilės vilkaviškietė važiuoja į Austriją, tačiau kasmet – į skirtingą regioną: pernai buvo Albergo regione, užpernai – Hintertukse.

Šiais metais, kovo pradžioje, odontologė su draugais ir dukra Lina važiavo į Austrijos slidinėjimo kurortą Zoldeną.

– Puikus aptarnavimas, daug trasų, visos – labai gerai paruoštos, daug informacijos turistams, – keliais žodžiais Zoldeną apibūdino pašnekovė.

Ankstyvą pavasarį

Slidinėti R.Kerutienė paprastai vyksta ankstyvą pavasarį, kovo mėnesio pradžioje, kai kalnuose būna šiltesnis oras. Anksčiau ji, kaip ir dauguma vilkaviškiečių, į kalnus važiuodavo su keliauninkams gerai žinomo Stanislovo Petrukaičio autobusu, o dabar vyksta su draugų kompanijomis mikroautobusais.

Bendraminčių vilkaviškiečių kelionė paprastai trunka dešimt dienų: keturios skirtos kelionei, šešios lieka slidinėti.

Šiemet vienu metu į tą patį Austrijos slidinėjimo kurortą nesusitarę išvyko du vilkaviškiečių ekipažai. „Buvo labai linksma kompanija, beje, beveik visi – „Juventos“ kolektyvo šokėjai. Vakarais galėjome susitikti, aptarti, kaip praėjo diena, suderinti rytojaus planus“, – pasakojo moteris.

Rima sakė, jog kalnų kurorte sutiko nemažai lietuvių. „Kalne sustoji pailsėti ir jau girdi šūkaujant lietuviškai“, – pasakojo ji.

Kalnuose – koncertas po atviru dangumi

Į Zoldeno trasas, esančias viena nuo kitos už kelių ar net keliolikos kilometrų, vilkaviškiečiai važiuodavo savo transportu.

Alpių kalnai Zoldene aukšti, daugiau nei trijų kilometrų. Keltuvų ir trasų labai daug, jais galima nukeliauti nemažai kilometrų. Trasą slidininkas gali pasirinkti pagal žemėlapį, pakilęs vienoje vietoje gali nusileisti kitoje ir keltis keltuvu dar į kitą vietą. Paklysti, pasak R.Kerutienės, sunku, nes visur – daugybė stendų su aiškia informacija.

„Keltuvai veikia nuo pat ryto iki 16 val., tad slidinėti gali, kiek tik turi noro. Pailsusiems ir išalkusiems yra nemažai kavinių, restoranėlių, kur gali atsikvėpti, paklausyti muzikos. Čia vyksta ir koncertai. Paskutinę mūsų buvimo dieną prie vienos kavinės lauke vyko puikus tikro garso koncertas. Stebėjomės, kaip žmonės užgabeno į kalną visą aparatūrą“, – prisiminė R.Kerutienė.

Be didelių traumų

Pavasaris kalnuose, suprantama, kitoks nei Lietuvoje. Naktimis viršukalnėse temperatūra nukrenta net iki 15–19 laipsnių šalčio. Tačiau dieną, kai į veidus pliskina kaitrūs saulės spinduliai, slidininkams nešalta.

„Matėme visko – sniego ir vėjo, šalčio ir saulės. Nudegėme veidus, nuo saulės net pūslelinė užpuolė“, – rodė nuotraukas Rima.

R.Kerutienė džiaugėsi, kad apsilupusi veido oda ir pūslėmis nusėtos lūpos – vienintelis sveikatos „sutrikimas“. Nė vienas iš abiejų vilkaviškiečių ekipažų nepatyrė traumų. Pati Rima, nors jau slidinėja dešimtmetį, nė karto iš kalnų negrįžo rimtai susižalojusi.

„Atsiperku mėlynėmis ir sumušimais, – juokėsi pašnekovė. – Tačiau kalnuose traumą gali gauti greitai. Būna, kad per dieną ir porą kartų matai, kaip su rogėmis atvažiuoja gelbėtojai ir transportuoja susižalojusį žmogų į tą vietą, iš kur jį gali paimti nusileidęs sraigtasparnis. Pasidaro truputį nejauku – juk kiekvienam gali taip atsitikti. Bet iš mano pažįstamų kol kas visi grįžo sveiki“, – kalbėjo moteris.

Ir maži, ir seni

Į kalnus slidinėti vyksta įvairaus amžiaus žmonės. Slidininkai atvyksta ir šeimomis, atsiveža net mažų vaikų. Vilkaviškiečių ekipaže šiemet taip pat buvo keturi vaikai.

Ypač R.Kerutienę žavėjo kokių trejų ketverių metų pypliai, apsitaisę slidininkų apranga, užsimovę šalmus.

„Juos moko instruktoriai. Tie vaikučiai išsirikiuoja vorele ir čiuožia lėtai nuo kalno. Yra ir vyresnio amžiaus žmonių. Pasigėrėjau viena gal jau apie septyniasdešimt metų turinčia moteriške. Buvo matyti, kad ji dar tik mokosi, nes instruktorius šalia stovi per pečius apsikabinęs ir daro drauge viražus. Vadinasi, atsistoti ant slidžių niekada nevėlu. Svarbu, kad tik noras būtų“, – kalbėjo Rima.

Skirtingos patirties slidininkams skirtos įvairios trasos – nuo paprastų iki labai sudėtingų „juodųjų“.

Sužavėjo ledynas

Alpėse turistams padarytos patogios apžvalgos aikštelės. Kai giedras oras ir geras matomumas, pasikėlęs į 2–3 kilometrų aukštį gali gėrėtis į tolį viena po kitos besidriekiančiomis kalnų viršūnėmis. Rima pasakojo, jog kiekvieną kartą pamačius tokį vaizdą širdis džiaugiasi, bet pats pirmas įspūdis būna nepakartojamas, išlieka visam gyvenimui.

R.Kerutienė Zoldene pirmą kartą matė įspūdingą ledyną. „Čiuoži čiuoži, ir staiga prieš tavo akis atsiveria panorama su didžiuliu ledo kalnu. Panašiai, kaip vaikystėje skaitydavome pasaką, kur stūkso milžiniškas stiklo kalnas. Nepaprastai įdomu: vienoje pusėje grandinėmis tęsiasi kalnai, kitoje – per ilgus amžius susiformavęs ledynas, apipustytas sniegu. Pasijauti žmogus tokia maža dulkele… Nežinia, kiek metų čia dar galėsi atvažiuoti, o kalnai stūksos amžinai…“ – pasakojo vilkaviškietė.

Priklauso nuo poreikių

Kiek kainuoja slidinėjimo kalnuose malonumas?

Visų pirma, reikia turėti slidininko atributus: specialią aprangą, batus, slides, pageidautina – ir akinius.

Kas slidžių neturi, jas gali išsinuomoti vietoje. Tai nėra labai pigu. R.Kerutienė vežėsi savo slidinėjimo įrangą, o dukrai išnuomojo: slidžių ir batų nuoma kainavo 185 eurus (apie 640 litų). „Kai kas slides išsinuomoja ir Lietuvoje, čia kainos mažesnės“, – kalbėjo Rima.

Kalnuose, prieš einant į trasas, reikia įsigyti ir slidinėjimo pasą. Tai kortelė, be kurios negali patekti į slidininkų trasą. Šešioms dienoms slidinėjimo pasas kainuoja apie 200 eurų (maždaug 690 litų), vaikams – kiek pigiau.

Už septynias nakvynes viešbutyje vilkaviškiečiai sumokėjo po 200 eurų (be maitinimo). Dar šiek tiek pinigų reikia skirti ir kelionės išlaidoms. Tad, skaičiuojant apytiksliai, į Austriją slidinėti susiruošusiam žmogui kelionė gali atsieiti iki 800 eurų. Bet tai – sąlyginis dalykas, nes daug priklauso ir nuo slidininko užmojų. Vienas maistą vešis arba gaminsis viešbutyje, o kitas gal visą laiką maitinsis restorane – kainuos, žinoma, skirtingai.

„Mes, pavyzdžiui, vežėmės daug maisto. Bet vieną vakarą buvome nuėję į kitą, prabangų, viešbutį. O ten vien tik kepsnys kainuoja 20 eurų… Tad gali pasirinkti, kur valgyti ir ką…“ – tvirtino R.Kerutienė.

Kainuoja, be abejo, ir slidininko apranga. Slidininko kostiumą Lietuvoje gali įsigyti ir už kelis šimtus litų, ir už keletą tūkstančių. Austrijoje, pavyzdžiui, vien už slidininko kelnes gali pakloti kelis šimtus eurų. Tad vėlgi viskas priklausys nuo tavo paties požiūrio. Gali vaikytis slidininkų madų ir pirkti kailinukus su Svarovskio kristalais. Tačiau jei į kalnus važiuoji ne madų demonstruoti, puikiai gali apsieiti ir su pigesniu, paprastesniu kostiumu.

Reklama: ollex.lt