Literatūrinė kompozicija „Noriu skrist“, kurią Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos skaitovai parengė pagal R.Bacho kūrinį „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, siūbtelėjo optimistinės nuotaikos visiems tądien į Marijampolės kultūros centrą atvykusiems penkių apskrities gimnazijų jauniesiems saviveiklininkams. Marijampolės Rygiškių Jono, Kazlų Rūdos Kazio Griniaus, Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos, Šakių „Žiburio“ ir Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos, priklausančios Lietuvos gimnazijų asociacijai, nusprendė šiemet neformaliojo ugdymo veiklą pristatyti miesto bendruomenei. Šįsyk – Marijampolėje, kitąmet – Kybartuose.
Apie renginio idėją ir apskritai apie gimnazijų bendradarbiavimą mintimis sutiko pasidalyti Saulius SPANGEVIČIUS – Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos direktorius, Lietuvos gimnazijų asociacijos tarybos narys.
– Jau treji metai esate Lietuvos gimnazijų asociacijos tarybos narys. Koks šios asociacijos tikslas?
– Gimnazijų asociacija – tai savanoriška visuomeninė organizacija, jungianti Lietuvos gimnazijas ir vidurines mokyklas, turinčias gimnazijos klases. Asociacija koordinuoja minėtų ugdymo įstaigų mokytojų veiksmus, apibendrina ir skleidžia gimnazijų darbo patirtį, jos veikla plėtojama tiesiogiai bendradarbiaujant su gimnazijų kolektyvais, švietimo skyriais, savivaldybių atstovais, ministerijomis ir kitomis žinybomis. Be viso to, asociacija bendradarbiauja su fondais, universitetais, institutais, organizuoja mokslines ir praktines konferencijas, seminarus, stažuotes, inicijuoja mokslinius tiriamuosius darbus, kuria gimnazijų veiklos informacijos banką. Kiekvienoje apskrityje yra Lietuvos gimnazijų asociacijos tarybos narys, iš viso taryboje yra 14 asmenų.
– Kada kilo idėja dėl apskrities gimnazijų bendrystės ir kokia šio bendradarbiavimo perspektyva?
– 2004 m. gruodžio 10 d. buvo sudaryta Marijampolės apskrities gimnazijų bendradarbiavimo sutartis, kurioje gimnazijos įsipareigojo bendradarbiauti organizuojant įvairius seminarus ir konferencijas, dalyvauti gimnazijų rengiamuose jubiliejiniuose renginiuose, dalytis gerąja patirtimi, organizuoti bendrus konkursus, olimpiadas, projektus, varžybas. Ši sutartis galioja iki 2008 m. gruodžio 31 d.
Tolimesnę bendradarbiavimo perspektyvą lems balandžio 18 d. Kaune vyksiantys Lietuvos gimnazijų asociacijos prezidento rinkimai, kur bus svarstomas klausimas ir dėl naujų narių, t. y. gimnazijų, priėmimo. Į asociaciją ketina įstoti Marijampolės Marijonų, Kalvarijos, Pilviškių „Santakos“ gimnazijos bei Marijampolės profesinio rengimo centras.
– Ką manote apie balandžio 4-ąją Marijampolėje vykusį pirmąjį apskrities gimnazijų koncertą?
– Kalbantis su gimnazijų direktoriais šiemet kilo mintis pateikti neformaliojo ugdymo patirtį būtent tokia – koncerto forma. Jau keleri metai dalyvaujame vienos ar kitos gimnazijos rengiamuose matematikos čempionatuose, vokalinių ansamblių šventėse, sporto varžybose, vardinių jubiliejų minėjimuose, konferencijose, tad pamanėme, jog apie mūsų glaudų bendradarbiavimą turėtų sužinoti ir miestų bendruomenės. Šiemet šis renginys Marijampolės kultūros centre visuomenei buvo netikėtas, todėl ir žiūrovai dalyvavo negausiai. Manau, jog kitąmet Kybartuose bendruomenė bus aktyvesnė, nes žmonės įpratę nuolat matyti gimnazijos saviveiklininkų tradicinius renginius.
Pati koncerto idėja turėtų išlikti, nes tai skatina gimnazistų bendravimą, lavina muzikinį jų skonį, plečia krašto pažintines tradicijas. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos direktoriui Vilhelmui Petkevičiui už labai nuoširdų priėmimą, gerą renginio organizavimą, parodytą dėmesį mokiniams ir juos parengusiems mokytojams.
Įvairių muzikos žanrų pavilioti gimnazijų saviveiklininkai Marijampolėje kūrė tikrą jo epopėją. Kybartiečiai orkestrantai, Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos estradinė grupė, Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos gitarisčių kamerinis orkestras, saksofonu bei klarnetu grojantys muzikantai solistai iš Šakių ir Marijampolės kvietė akordais pavasarį, jaunosios dainininkės svajojo apie žibuokles ir į žydinčius sodus parskrendančius paukščius, scenoje sukosi tautinių, pramoginių šokių kolektyvai, kompozicinio šokio grupės, o koncertą vainikavo bendra daina.
„Sunku nugalėti prigimties ribotumą, reikia be galo didelės kantrybės. Sunku išmokti skraidyti. Reikia nebijoti būti atstumtam. <...> Aš nebijau būti atstumtas, man tik reikia palaikymo. Ar sutinki man padėti?“ (R.Bachas)
Kad ir kaip būtų sunku, reikia mokėti įtikinti paukštį, kad jis gali išmokti skraidyti. Tai mūsų visų – tėvų, mokytojų – pareiga: įtikinti jauną žmogų įveikti save, nugalėti neryžtingumą, baimę, nepasitikėjimą, kitus negatyvius pojūčius. O tada išskleisti sparnus SKRYDŽIUI.
Nijolė ČERNAUSKIENĖ
Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos
mokytoja
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.