Konferencija apie šeimos ir gyvenimo vertybes bei pasirinkimus

Birutė NENĖNIENĖ

Vilkaviškio „Aušros“ vidurinė mokykla praeitą šeštadienį Vilkaviškio kultūros rūmuose surengė respublikinę konferenciją „Šeima – pirmapradis tautos pagrindas“. Jos dalyviai galėjo gauti Marijampolės apskrities švietimo centro kvalifikacinius pažymėjimus. Nors renginys nesudomino tokios rajono pedagogų ir tėvų gausos, kokios laukta, tačiau besiklausiusieji praturtėjo įvairia informacija, pagilino savo sampratą apie pastaruoju metu vykstančius reiškinius, bandant sumenkinti tradicinės šeimos instituciją.

Dėmesį prikaustė pranešimai

Pirmiausia konferencijos dalyvių akys užkliuvo už pirmajame aukšte išdėliotų stendų su šią mokyklą lankančių vaikų šeimų nuotraukomis ir išrašytomis mintimis, kas jiems yra šeima. Jaudinančiai nuteikė vėliau salėje rodomas mokytojos Almos Liaudinskienės parengtas videosiužetas, kurio herojai, mokyklos vaikai, garsiai mąstė, ką jiems reiškia šeima, ką joje jaučia ir patiria.

Skambias sveikinimo dainas dalyviams siuntė mergaičių ansamblis „Aušrinė“, vadovaujamas mokytojos Ritos Štrimaitienės. Mokytojos Jolitos Sinkevičienės parengti vaikai parodė ištrauką iš Moriso Meterlinko pjesės „Žydroji paukštė“.

Pranešimus apie šeimos sampratą ir jos funkcijas skaitė šios mokyklos mokytoja Vilma Balandienė, apie šeimos ir mokyklos bendradarbiavimą – socialiniai pedagogai Rita ir Albinas Bandžiuliai, apie vaikų fizinės sveikatos bei regėjimo sutrikimus ir jų profilaktiką – vilkaviškietės gydytojos Angelija Bakšienė ir Dalia Buragienė.

Dėmesį prikaustė svečių mintys: Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus kun. Andriaus Narbekovo paskaita apie drovumą kaip prigimtinį veiksnį bei šios aukštosios mokyklos docentės Birutės Obelenienės pranešimas apie brandų seksualumą.

Neišmatuojama tėvų meilė

Sveikinimo žodį taręs Vilkaviškio dekanas Vytautas Gustaitis pirmiausia padėkojo mokyklai už iniciatyvą, už norą kalbėti apie patį svarbiausią bet kurioje valstybėje klausimą – šeimą ir jos vertybes.

Šiuo metu kyla klausimas, kas yra šeima. Norima ją diskredituoti, bandant lyginti su partneryste – tiek moterų, tiek vyrų. Šeima – tai vyras ir moteris, prisiimantys atsakomybę ne tik vienas už kitą, bet ir už ateitį, tai žmonės, kurie pasiruošę pasiaukoti. Matome ir kalbame apie tai, kad valstybės institucijose egzistuoja nesąžiningumas, neteisingumas, korupcija ir daugybė kitų ydų – šeimose tų dalykų neturėtų būti. Šeimoje sugebama pasidalyti duonos kąsniu, dėmesio vienas kitam valandėle. Kiekvienas jos narys moka kitą pradžiuginti paprastu, nuoširdžiu žodžiu, rankos paspaudimu. Apie tokią šeimą ir turime kalbėti. Dekanas, pasiremdamas vienu Bruno Ferrero pasakojimu, kvietė mylėti, nes niekas kitas – tik tėvas ir mama vaikui gali suteikti neišmatuojamai daug meilės ir dėmesio.

Konferencija – projekto dalis

Viena iš konferencijos organizacinio komiteto narių, renginio vedėja, „Aušros“ vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jovita Grakavinienė paaiškino, jog ši konferencija – tai mokykloje vykdomo ilgalaikio sveikatos projekto, kaip ugdyti visapusišką harmoningą asmenybę, sudėtinė dalis. Praėjusieji mokslo metai buvo skirti informacijos sklaidai, pedagogai gilinosi į šią ugdymo sritį.

Šįmet bandoma ir stengiamasi kreiptis į tėvus, nes asmenybės ugdymas pirmiausia prasideda šeimoje – dar iki vaiko gimimo. Pedagogė akcentavo, jog mūsų kraštui, Lietuvai labai reikia asmenybių, galinčių sąžiningai ir produktyviai dirbti, vadovauti, kurti. Ateitis laukia visapusiškai sveiko žmogaus –
tokio, kuris būtų fiziškai tvirtas, gebėtų susirasti informaciją ir ja vadovautis, mokėtų bendrauti, jaustųsi laimingas ir galėtų teikti laimę kitiems. Visapusiška sveikata yra ne tik kiekvieno žmogaus teisė, bet ir esminis ekonomikos plėtros išteklius, kurį reikia užauginti, išugdyti, išpuoselėti. Nuo sveikatos priklauso atskiro žmogaus ir visos visuomenės gyvensena, o požiūrį į dvasinę sveikatą visų pirma formuoja auklėjimas šeimoje, mokykla.

Konferencijoje „Aušros“ vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolita Sinkevičienė pagarsino kovo mėnesį kartu su socialine pedagoge Vilma Brazauskiene vykdyto 9–12 klasių moksleivių vertybinių nuostatų tyrimo duomenis, nes buvo įdomu ir svarbu, kokias vertybes pripažįsta jaunuoliai, besiruošiantys išeiti į gyvenimą, kurti savo šeimas. Jaunimo atsakymai ir nustebino, ir nuteikė optimistiškai.

Džiugina jaunimo mąstymas

Remiantis psichologo M.Rokeach’o vertybių skirstymu į terminalines ir instrumentalines (vertybės, kurios nurodo siektinus tikslus ir elgesio būdus, tikslų siekimo priemones) buvo apklausti 204 jaunuoliai (103 merginos ir 101 vaikinas). Pasak pedagogės, mūsų aplinkoje apie vertybes kalbama nuolatos, tačiau neįsigilinama. Bendriausia prasme vertybė yra tai, kas žmogui rodosi malonu ir gera. Tačiau įvairūs žmonės vertybėmis laiko skirtingus dalykus. Taigi kyla klausimas, ar vertybės yra tik tai, kas subjektyvu, ar turi objektyvią prasmę, ar vienos vertybės yra vertesnės, geresnės, o kitos menkesnės, ką apskritai vertina šiuolaikinis jaunimas.

Tyrėjas nustebino ir nudžiugino moksleivių sudėliotas vertybių eiliškumas. Tiek merginoms, tiek vaikinams iš terminalinių vertybių eilės tvarka yra svarbiausia sveikata, meilė, laimingas šeimyninis gyvenimas, geri, ištikimi draugai bei laisvė. Iš instrumentalinių vertybių – sąžiningumas, atsakomybė (pareigos jausmas), išsilavinimas, gebėjimas sveikai ir logiškai mąstyti bei išsiauklėjimas. Mažiausią reikšmę moksleiviai teikė šioms terminalinėms vertybėms: malonumams, kūrybai (kūrybinės veiklos galimybėms) ir materialiai aprūpintam gyvenimui. Iš instrumentalinių vertybių kaip ne itin reikšmingus dalykus jie nurodė efektyvumą, nesitaikstymą su trūkumais savyje ir kituose, tvarkingumą.

Štai keletas jaunuolių minčių, pagrindžiančių jų vertybių pasirinkimą: „Be meilės žmogus tartum be sielos…“; „Žmogus, kuris myli, visad yra laimingesnis, gyvenimas jam atrodo daug gražesnis“; „Būtina turėti žmonių, kuriais galėtum pasitikėti“; „Šeimoje žmogus pirmiausiai jaučiasi daug saugesnis, tvirtesnis, todėl siekiai ir svajonės gali būti lengviau įgyvendinami. Šeimoje žmogus pradeda savo gyvenimo kelią ir retai kada laimingoje šeimoje užauga gyvenimu nepatenkintas žmogus“; „Kiekvienas svajojame apie laimingą šeimyninį gyvenimą. Ši vertybė svarbi, nes žinai, kad šalia yra visad mylintys, gerbiantys ir visada padėsiantys žmonės…“; „Kai žmogus viską turi, nereiškia, kad jis yra laimingas ir patenkintas savo gyvenimu“; „Materialūs dalykai žmogaus nepadaro laimingo. Už pinigus vertybių nenusipirksi“; „Kai esi sąžiningas, gali ramiai ir nieko nebijodamas gyventi“; „Malonumai yra vertybė, bet nereikšminga, kartais tampanti netgi pavojinga. Malonumų vartojimas gali baigtis priklausomybe ar neigiama įtaka“; „Kas tas malonumas? Kiekvienam žmogui tai skirtingi dalykai. Jie yra gerai, bet reikia saiko“ ir t. t.

Taigi, remdamosi tyrimo duomenimis, pedagogės padarė išvadą, jog didžiausia vertybė yra žmogaus sveikata visomis prasmėmis: fizine, dvasine, emocine. Jos įžvelgė ir kitą svarbų dalyką: jauni žmonės, nepriklausomai nuo jų elgsenos, brangina daugelį dalykų, jie puikiai supranta bei skiria, kas gera ir kas bloga. Būtent čia ir iškyla ugdytojų – šeimos, mokytojų – vaidmuo puoselėti ir palaikyti vaikų pasirinkimą, išmokyti kontroliuoti neigiamus impulsus, su kuriais jie susiduria kiekvieną dieną. Paprasčiausiai – reikia labai mylėti savo vaikus.