Raudonas mūras jau nebeišlaiko metų naštos

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Vytauto gatvėje stovintis raudonas mūrinis namas, pažymėtas dvyliktuoju numeriu, atrodo, jau pavargo nuo metų naštos. Jo sienas vagoja nemenki įtrūkimai, stogo šiferis nubyrėjęs, o kieme susikūprinę sandėliukai tikrai nepuošia centrinės miesto dalies. Juolab kad greta esantys statiniai šviečia naujais langais ir perdažytomis sienomis.

Griauti nesiruošia

Namas jau senokai tokios būklės. Pasak Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus, statinio griauti tikrai nesiruošiama, mat dauguma butų čia privatizuota.

Vietinio ūkio skyriaus vedėja Ina Blauzdžiūnienė sakė, kad iš 272 kv. m viso namo ploto Savivaldybei priklauso tik apie 57 kv. m. Kiti butai yra privatizuoti, gatvės pusėje – komercinės paskirties patalpos. Taigi lėšų namo ir stogo remontui turėtų ieškoti ne vien Savivaldybė, bet ir kiti turto savininkai.

– Manote, toks „skaudulys“ vienintelis rajone? – klausė specialistė. – Yra ne vienas pastatas, kuriame tik mažytė dalelė butų priklauso Savivaldybei, o žmonės mano, kad jiems patiems jau niekuo nereikia rūpintis. Savivaldybė tiek lėšų neturi, kad viską suremontuotų, to ir neprivalo daryti.

Kelia pavojų

Senas pastatas skyla todėl, kad vandenį leidžia kiauras stogas. Paskaičiuota, kad jį pakeisti nauju atsieitų per 60 tūkstančių litų, o gal ir brangiau. Taigi, norint suremontuoti stogą, nedideliam buteliui reikėtų įmokėti apie 7–8 tūkstančius litų. Namas galėtų dalyvauti programoje, pagal kurią 30 procentų išlaidų dengia Savivaldybė.

– Pastatas tikrai senas, be patogumų, – pasakojo I.Blauzdžiūnienė. – Savivaldybei čia priklauso keturi mažučiai butukai. Kieme suklypę sandėliukai miesto centro nepuošia, bet žmonės juk turi kažkur laikyti malkas, anglis. Viename bute įdėjome plastikines duris, bet kas iš to – bėga per stogą, sienos drėksta. Kiti, kurių drėgmė dar nepasiekė, nesusimąsto, kad tokia namo būklė kelia pavojų ir jiems.

Viena aišku, kad sutvarkius namo išorę butų vertė smarkiai šoktelėtų. Vieta – pačiame miesto centre, labai patogi senyviems žmonėms: ir dvi bažnyčios, ir parduotuvės, gydymo įstaiga, o prireikus – ir policija šalia.

Istorijos vingiais

Įdomios architektūros lyg į kalniuką lipantis namas statytas dar prieš karą. Jame gyveno ūkį turėjęs ir žemių valdęs Grėbliūnas. Tik anksčiau šis namas buvęs dviejų aukštų. Tarybų valdžia, susirūpinusi gyvenamaisiais būstais, suskato namą aukštinti. Po karo buvo pastatyti dar du aukštai. Dar dabar matyti, kurioje vietoje „prilipinti“ naujesni būstai, iš kiemo pusės pristatyta laiptinė su įvijais mediniais laiptais, vedančiais į butus ir mansardą, kurioje taip pat gyvenama.

Seni vilkaviškiečiai pasakojo, kad čia kažkada gyvenę labai inteligentiški žmonės. Prie namo visada žydėdavo gėlės, paupyje, sodelyje, sėdėdavo guvios senutės, upėje porelės plaukiodavo valtimi, vaikai gaudė žuvis. Kiekvieną vakarą iš apatinio buto pasivaikščioti išeidavo pasipuošusių sutuoktinių Žemaičių pora – kartu jie visada vesdavosi du pekinų veislės šuniukus.

Antrajame aukšte (iš gatvės pusės – pirmajame) gyveno Bielevičių šeima. Vyriškis apie 1950-uosius metus dirbo mokyklos direktoriumi. Jo žmona, gimusi Vienoje, taip pat buvo pedagogė. Kurį laiką ji Lentvaryje dėstė vokiečių kalbą. Kai mokytojus atkėlė į Vilkaviškį, šią kalbą mokyklose dėstyti buvo uždrausta, tad austrė liko vyro išlaikytinė. Buvę kaimynai pasakojo, kad nors pora ir susilaukė vaikų, bet jie mirė maži. Iš Vienos į Lietuvą sutuoktinio parsivežta Bielevičienė senatvės dienas šiame name praleido slaugoma draugų. Vyras pasimirė gana anksti, tad inteligentiška senutė dienas leido tarp savo knygų, kurių ji turėjo didžiulę vertingą kolekciją.