Naujovės taupo popierių, bet gąsdina ūkininkus

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Iki birželio 15 dienos seniūnijose dirbantys Žemės ūkio skyriaus specialistai dar laukia ūkininkų paraiškų išmokoms gauti.

Jau antrus metus, siekiant palengvinti žemdirbio kelią iki paramos, supaprastinti administravimą ir sumažinti sunaudojamo popieriaus stirtas, su pasėlių deklaracijomis kartu galima pateikti prašymus paramai gauti pagal keturias Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų priemones. Tai būtų „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“, „Išmokos ūkininkaujantiems vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000“ išmokos ir tos pat priemonės išmokos su direktyva 2000/60/EB.

Nauja priemone
nesinaudoja

Pasak Žemės ūkio skyriaus vyr. specialistės Vilmos Andrijauskaitės, nors šis supaprastinimas veikia jau antri metai, mūsų ūkininkai kai kuriomis iš priemonių naudojasi dar nedrąsiai.

Pavyzdžiui, pasirinkę agrarinės aplinkosaugos išmokas žemdirbiai galės siekti paramos ne tik už ekologinį ūkininkavimą ir kraštovaizdžio tvarkymą, bet ir už rizikos vandens būklės gerinimą. Šia priemone siekiama pagerinti vandens telkinių būklę. Nors mūsų rajonas visas tinkamas šiai priemonei įgyvendinti, kol kas tokios paramos nesikreipė niekas. Išmoka už hektarą būtų 407 litai.

Susirūpinta vandens būkle

Pasak specialistų, rizikos vandens telkinių baseinai, kuriems įtakos turi žemės ūkio veikla, užima apie ketvirtadalį šalies teritorijos.

Labiausiai būklę blogina iš laukų su paviršinio nuotėkio vandenimis bei per drenažą patenkantys azotas ir fosforas. Pradiniame šių procesų etape jie skatina vandens augalų ir gyvūnų spartų augimą, tačiau ilgainiui vandens telkiniai vis labiau užželia. Dugne kaupiasi organinės nuosėdos, kurioms yra sunaudojamas vandens deguonis. Po tam tikro laiko sąlygos vandens organizmams, ypač žuvims, augti labai pablogėja, sumažėja jų įvairovė. Lieka tik deguonies trūkumui atspariausios rūšys. Todėl, finansiškai skatinant ūkininkus, norima pasiekti, kad pagerėtų šių vandens telkinių būklė.

Arimus pavers ganyklomis

Aktualiausia – mažinti dirvožemio eroziją ir į rizikos vandens telkinius patenkančius azoto bei fosforo kiekius. Todėl Rizikos vandens telkinių būklės gerinimo programoje numatyta veikla „Ariamos žemės vertimas daugiamete ganykla (pieva)“, skirta mažinti dirvožemio eroziją ir į rizikos vandens telkinius patenkančius azoto bei fosforo kiekius. Tyrimais nustatyta, jog azoto išsiplovimo kiekis į vandens telkinius nuo ariamos žemės yra iki kelių dešimčių kartų didesnis negu nuo daugiametėmis žolėmis apsėtų dirvų. Įvairių vandens telkinių būklė daugiausia priklauso nuo jų baseine vykdomos veiklos, ypač nuo žemės ūkio. Dėl to tikimasi, kad programos įgyvendinimas sudarys sąlygas pagerinti vandenų būklę.

Pagal šios programos reikalavimus į vandens telkinio baseiną patenkantį ariamos žemės plotą pareiškėjas turi paversti daugiamete ganykla arba pieva ir jame ūkininkauti ekstensyviai. Daugiamete ganykla verčiamas ariamos žemės plotas turi būti ne mažesnis kaip 1 ha. Tikimasi, kad šis programos reikalavimas labai sumažins azoto ir fosforo išplovimą į vandens telkinius.

Ganyklose pesticidų
ir trąšų nenaudos

Ūkininkas, įsipareigojęs vykdyti priemonę, privalo savo ariamoje žemėje pirmaisiais dalyvavimo metais iki liepos 1 d. pasėti daugiametes žoles – čia jis turi plėtoti tik ekstensyvią gyvulininkystę (ne daugiau kaip 1 sąlyginis gyvulys viename ha). Jei minėtas plotas bus naudojamas gyvulininkystės tikslams, daugiamete pieva paverstame lauke pirmąją žolę privalu nupjauti ir ją išvežti iki rugpjūčio 1 d. Antrąją žolę pradėti pjauti reikalaujama ne anksčiau kaip rugpjūčio 15 d., o baigti šienauti – ne vėliau kaip rugsėjo 30 d. Antros pjūties žolę reikia išvežti iki rugsėjo 30 d.

Daugiametėje ganykloje arba pievoje draudžiama naudoti pesticidus bei trąšas. Rekomenduojama daugiametes pievas naudoti tradicinei šieno gamybai. Vengti šienainio, siloso gamybos, kai žalia žolės masė nedžiovinama, o iš karto nupjauta natūrali arba susmulkinta surenkama ir išvežama.

Svarbiausia sąlyga –
šienauti ir ganyti

Ūkininkaujant pagal Rizikos vandens telkinių būklės gerinimo programos reikalavimus labai svarbu, kad kaip galima greičiau naujai įsėtos pievos taptų kuo natūralesnės. Gamtosaugos požiūriu jos yra daug vertingesnės už sėtines pievas. Natūralios ir pusiau natūralios pievos Lietuvoje daugiausiai yra susidariusios dėl žmonių veiklos. Joms būdinga augalija formuojasi ir ilgai išlieka tik tuo atveju, kai pievos yra šienaujamos ar ganomos. Drėgnos bei šlapios pievos svarbios kraštovaizdžiui išlaikyti. Potvynių metu šlapiose pievose gali susitelkti dideli vandens kiekiai – susiformuoja svarbios laikinos buveinės kai kuriems gyvūnams. Pievose susitelkęs paviršinis vanduo apsivalo nuo toksinių medžiagų bei organinės kilmės nuosėdų ir papildo gruntinius vandenis.

Jei šienauti ar ganyti nustojama, didelė dalis pievų augalijos išnyksta, nes nepajėgia konkuruoti su greitai atsirandančiais ir vėliau sparčiai plintančiais krūmais, medžiais ar nendrių sąžalynais.

Taigi šienavimas ar ganymas yra svarbiausios ir bene vienintelės priemonės, ilgai palaikančios pievų bendrijas, kuriose gausu augalijos ir gyvūnijos rūšių.

Parama naudojasi vangiai

Vilkaviškio rajono ūkininkai skatinami naudotis šia priemone ir pagalvoti apie tai, koks vanduo yra vandens telkiniuose ir koks jis patenka į mūsų šulinius.

Statistika teigia, kad vangiausiai Europos Sąjungos paramos siekia Marijampolės apskrities ūkininkai. Per kelis šių metų mėnesius apskrityje pateikta tik 1700 paraiškų. Trečdalis jų – iš Vilkaviškio rajono. Nacionalinės mokėjimo agentūros specialistų duomenimis, aktyviausiai parama naudojasi nederlingose žemėse įsikūrę regionų ūkininkai.