Žolinės puokštės žolynai – vaistai nuo šimtų ligų

Birutė NENĖNIENĖ

Su kybartiete mokytoja Terese Milchertiene tarėmės pasivaikščioti šalia Vištyčio po pievas, kuriose ji ankstesniais metais rinkdavo vaistažoles. Tačiau nudulkęs lietutis ir nepalankios orų prognozės šiuos planus nukėlė ateičiai. Vis dėlto norėjosi susitikti su mokytoja, kad ji pasidalytų savo žiniomis ir patirtimi apie žolynus, parodytų, kokią galima susikomponuoti Žolinės puokštę.

Kodėl žolelių reikėtų ieškoti Vištyčio krašte? Todėl, kad ten kitokie laukai, kitokia gamta. Ten auga tokių augalų, kokių kitur nerasi. O prieš Žolinę surinktos ir per šią šventę pašventintos žolelės gydo visas ligas…

Pro plačiai atvertą langą į kambario vidų dvelktelėjus šiltam rugpjūčio vėjeliui, pašnekovė man ar pati sau keliskart pakartojo, jog laukai – jos gyvenimas. Vaikščiodama po juos moteris jaučiasi labai gerai, o žydinčių pievų kilimų margumyną ilgai saugo atmintyje kaip gražiausią paveikslą.

Tačiau šįkart įvairiaspalvių vaistingųjų žolelių puokštę ji surinko prieš namo langus plytinčio skvero pašaliuose, toliau besiglaudžiančių garažų teritorijoje. Vaistingųjų augalų pilna aplinkui, tik reikia juos pažinoti.

Pasak mokytojos, teiginiai, jog vaistažolėms rinkti geriausias laikas esąs iki Joninių, nes tada jos turinčios daugiausia veikliųjų gydomųjų savybių, nėra griežta taisyklė. Juk įvairūs augalai auga, žydi visą vasarą. Bet dar neprisirinkusiesiems vaistažolių reikėtų paskubėti, nes žydintys žolynai jau barsto žiedlapius.

Teresė Milchertienė dėl kojos skausmo pastaraisiais metais ne tokia judri, tačiau, kaip ir anksčiau, randa būdų pasirinkti žolelių, o svečią gali pavaišinti arbata iš 11–14 komponentų. Kai kurių vaistinių augalų moteris pasisėja lysvėje. Vien dėl to, kad gražu subrendusių linų puokšte pasipuošti kambarį, ji darže pasisėja rėželį šios kultūros.

Mokytoja tarp knygų lapų susidžiovina įvairių gėlių ir žolių lapų, žiedų – iš jų susikomponuos paveikslų, kurių jau niekam neišdalys, o pasipuoš savo namus. T.Milchertienė neskaičiavo, kiek tokių paveikslėlių per gyvenimą padarė. Dalį išdalijo, dalį pardavė. Iš augalų sukomponuotus paveikslėlius pardavinėti privertė situacija: dar galėjusi ir norėjusi dirbti mokytoja turėjo išeiti į pensiją.

Mokytojos kūrinių paroda buvo surengta Vištyčio regioninio parko patalpose, jie tarp kitų autorių darbų buvo eksponuojami Vilkaviškio kultūros rūmuose. Kybartietės menu susižavėjo Metodistų bažnyčios atstovai ir užsisakė jos kūrinių. Rodydama jau suruoštus kelionei savo paveiksliukus, mokytoja švietė viltimi, jog už gautą atlygį dar šiemet galėtų išsipildyti sena svajonė – nuvažiuoti prie jūros. Daugiau kaip dvidešimt metų prie jos nebuvusiai mokytojai tai būtų didelė palaima, nes dabar bangų ošimą jai primena tik kriauklės, kurių iš tolimų kelionių sugrįžę padovanoja draugai ar buvę mokiniai.

T.Milchertienė anksčiau daugelio savo paveikslų pagrindiniu akcentu pasirinkdavo namelį – tokią mažą, gėlių ir pievų apsuptą trobelę, kokioje gyveno jos mama, kokioje ir ji pati svajodavo gyventi.

Daug metų dirbusi pradinių klasių, vėliau – dailės, biologijos mokytoja, kybartietė yra pripiešusi daug paveikslėlių, bet sau pasilikusi tik vieną.

Į klausimą, kodėl pamilo augalus, gamtą, mokytoja turi gyvenimo suformuotą atsakymą. Jos tėvai kažkaip ypatingai, vien savo pavyzdžiu, apsaugodami nuo blogio, mokėjo auklėti septynis vaikus (Teresė buvo jauniausia). „Taip ir matau: pareina besišypsanti mama iš laukų ir parsineša pririnkusi visokių žydinčių gėlelių. O kaip ji verpė, mezgė! Tėtė sugrįžta, būdavo, į namus – ir kad pradės pasakoti apie visokius paukščius, gyvūnėlius. Bet karas mūsų šeimą išblaškė, buvome išvaryti į Vokietiją, namai buvo sudeginti ir nuniokoti“, – iš vaikystės lydinčiais prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Į savo parodomąją Žolinės puokštę Teresė Milchertienė suskynė augalų, į kuriuos kitas net nežvilgtelėtų. Remdamasi savo sukauptomis žiniomis, mokytoja išaiškino kiekvieno augalo galią. Pasirodo, tokia puokštė ne tik puošni, bet ir naudinga.

Pavyzdžiui, kietį galima vartoti kaip prieskonį, jis labai naudingas virškinimui. O varnalėša – kaip lietuviškas ženšenis. Tinka jos šaknys, lapai ir žiedai. Bet šaknys turi būti tik pirmais metais išaugusios ir augalas dar nežydėjęs. Varnalėša gerina medžiagų apykaitą, turi medžiagų, kurios padeda kraujyje kauptis insulinui. Tai gera priemonė plaukams plauti, o Kinijoje iš varnalėšų verda kompotą. Kaip priemonę nuo diabeto pašnekovė įvardijo juodųjų serbentų uogas ir lapus. Gauromedžio galią seniai pripažįsta Tibeto medicina – tai augalas nuo galvos skausmų. Krienas patenka į aštuonių žmogui reikalingiausių maisto komponentų (medus, riešutai ir kt.) sąrašą. Taukė, arba kaulažolė, labai tinka vartoti lūžus kaulams.

Pasak mokytojos, kiekvienas, turintis nors kiek žemės, gali įsiveisti savo vaistažolių pievelę, į kurią galima parsinešti iš laukų po kerelį visokiausių augalų.

Nedidelio mokytojos buto kambariai ir virtuvė papuošti ir kvepia džiūstančiomis vaistažolėmis: čia ir smiltyninis šlamutis, ir raudonėlis, ir levanda, rugiagėlės, ramunėlės… „O čia pasidariau energijos puokštę. Joje turi būti daug augalų, bet būtinai – šermukšnio. Praeidama ją pasuku ir tai suteikia man energijos“, – ranka palietusi prie virtuvės durų pakabintą puokštelę sakė pašnekovė.