Savaitės klausimas

Ką manote apie lietuviškas mirusiųjų pagerbimo tradicijas?

Irena ARLAUSKIENĖ iš Vištyčio:

– Tai labai graži tradicija. Ji turi pereiti iš kartos į kartą. Vaikams, kuriuos mokau mokykloje, primenu, kad neužmirštų mirusių artimųjų, draugų. Su mokiniais einame tvarkyti kapų, kurių jau niekas nelanko.

Irma ŽEBRAUSKIENĖ, Keturvalakių pagrindinės mokyklos mokytoja:

– Viskas labai gražu, tačiau per mirusiųjų pagerbimo dienas pasigendu vieningumo. Norėtųsi, kad žmonės ne vien prie savo artimųjų kapų pastovėtų, bet ir susiburtų bendrai maldai, kartu dalyvautų šv. Mišiose.

Vitas ŠVEDAS, Sūdavos vidurinės mokyklos mokytojas:

– Labai gražu būna per mirusiųjų pagerbimo šventes vakare, kai visos kapinės paskęsta žvakių liepsnelėse. Gražu, kad žmonės mirusiuosius prisimena, kapus lanko ir paprastomis dienomis. Mūsų kraštui visiškai svetimas iš Vakarų ateinantis Helovinas. Tai tiesiog Vėlinių išjuokimas.

Virginija TABARIENĖ iš Keturvalakių:

– Man labai gražu lapkričio 1-osios vakare žvakučių gausa kapinėse. Bet tą dieną matau daug netikrumo, „išpūtimo“. Prisimenu močiutės pasakymą, jog mirusieji tarsi suburia gyvuosius – būtent lapkričio 1-ąją prie kapo susitinka ir kalbasi ištisus metus nebendravę žmonės.

Elena DEREŠKEVIČIENĖ iš Vištyčio:

– Būtų gražu, jei visos kapinės būtų nušviestos vien žvakių šviesų. Dabar žmonės sumaterialėjo ir į kapus neša labai daug gėlių, net vyksta konkurencija. Jei ant vieno kapo padedama labai daug ir brangių gėlių, tai ir ant gretimo stengiamasi. Bet kiti gal neturi pinigų, gal nelikę artimųjų… Nesmagu, kad ir mirusiuosius kažkaip suskirstome.