Išgelbėta merginos gyvybė – likimo dovana visam gyvenimui

Eglė KVIESULAITIENĖ

Būna dovanų, kurias gauni visam gyvenimui. Kurių niekada nepamirši ir visada jausi dėkingumą. Taip pasakytų studentė Monika, kuriai vilkaviškietis verslininkas dovanojo galimybę gyventi. Taip pasakytų ir pats verslininkas, kuriam išgelbėta merginos gyvybė tapo didžiausia likimo dovana.

Prieš pat didžiąsias metų šventes jiems pagaliau buvo leista susitikti – dviem nepažįstamiems žmonėms, kurie tapo kraujo giminėmis.

Įsimintinas skambutis

Praėjo treji metai nuo tos dienos, kai vilkaviškietis (šiuo metu gyvenantis Marijampolėje) Kostas Kynas tapo pirmuoju šalyje negiminingu kaulų čiulpų donoru. Tuomet „Santakoje“ rašėme, kaip rajone ir apskrityje žinomas verslininkas išgelbėjo jaunos nepažįstamos merginos gyvybę. Jis ryžosi operacijai ir paaukojo savo kaulų čiulpų.

Neskaičiusiems šios istorijos priminsime, jog Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojo skambučio prieš trejus metus verslininkas, žurnalistas Kostas Kynas sulaukė labai netikėtai – ilsėdamasis užsienyje. Verslininkas sakė niekada nepamiršiąs susijaudinusio mediko balso ir telefonu nuskambėjusių žodžių, jog galima būtų išgelbėti kraujo vėžiu sergančio žmogaus gyvybę, jei K.Kynas sutiktų paaukoti savo kaulų čiulpų. Mat vilkaviškiečio imunologiniai kraujo duomenys sutampa su sergančiojo kraujo duomenimis, o tai pasitaiko kartą iš dviejų milijonų.

Gydytojo skambutis Kostui priminė skaudžias 2000-ųjų akimirkas, kai reikėjo pagalbos tolimai giminaitei – septyniolikmetei mergaitei, susirgusiai kraujo vėžiu. Kartu su kitais giminėmis Kostas tuomet vyko į Vilnių tyrimams, kad iš plačios giminės būtų rastas tinkamas kaulų čiulpų donoras. Tačiau nė vieno giminaičio kraujo duomenys netiko ligonei. Donoro neatsirado nei savos, nei kitų šalių duomenų bankuose. Mergaitė mirė taip ir nesulaukusi pagalbos. Nuo tada, kai visa giminė buvo pasirengusi tapti donorais, duomenų banke buvo likusi informacija ir apie K.Kyno kraują.

Tarsi kraujo perpylimas

Prieš trejus metus sulaukęs mediko skambučio Kostas pamena nė akimirką nesuabejojęs. Iškart atsakęs gydytojui, kad sutinka ir po kelių dienų, kai tik grįš iš užsienio, prisistatys į Santariškes. Verslininkas buvo pasiryžęs iškęsti visus tyrimus, procedūras, kad būtų išgelbėta nepažįstamo žmogaus gyvybė.

Visuomet šmaikštaujantis K.Kynas dabar pasakoja, kad operacija, kurios metu buvo imami jo kaulų čiulpai, buvo nemaloni tik tuo, kad penkias valandas teko gulėti lovoje, prijungtam prie lašelinių, ir pats negalėjo net nosies pasikasyti. Jį palaikiusi ir visur lydėjusi dabartinė gyvenimo draugė Regina Kulbokaitė balsu skaitė laikraščius, kad neprailgtų ilgos procedūros valandos. Tačiau operacija tikrai nebuvo skausminga ir jokio pašalinio poveikio po jos vyras nejautė – iškart sėdo prie vairo ir išvažiavo namo.

Visam gyvenimui į atmintį įsirėžė vaizdas, kaip drebančiomis rankomis paėmęs maišelį su donoro krauju, kuriame buvo gyvybę galinčios išgelbėti kamieninės ląstelės, medikas išnešė jį į kitą palatą. Kostas prisimena tuomet net pyktelėjęs, kad gydytojas neištarė nė žodžio – neatsisveikino ir net ačiū nepasakė. Bet po poros valandų donoras sulaukė mediko skambučio. Jis padėkojo kilniam poelgiui pasiryžusiam vilkaviškiečiui ir pasakė, kad kaulų čiulpai jau sulašinti jų laukusiai jaunai merginai.

Kostas bandė išklausti, kas toji mergina, kuriai prireikė donoro pagalbos, iš kur ji, kuo vardu. Tačiau tuomet verslininkui tepavyko sužinoti, jog mergina kilusi iš pajūrio. Daugiau informacijos medikas nesuteikė, nes tai draudžia donorystės įstatymas. Kostas nuolat skambino į Santariškes ir teiravosi, kaip sekasi merginai, kuriai buvo persodinti jo kaulų čiulpai. Jam buvo smagu girdėti, kad mergina pasveiko, grįžo į gyvenimą, sėkmingai mokosi.

Informacija – slapta

Kai praėjo dveji donorystės įstatymu apriboti metai, K.Kynas sulaukė netikėto skambučio. Monika prisistačiusi mergina pasisakė esanti ta pati, kuriai Kostas dovanojo galimybę gyventi. Bet susitikti jie dar negalėjo, todėl troškusiai pamatyti žmogų, kuris tapo tarsi antruoju jos tėvu, merginai K.Kynas nurodė savo firmos internetinės svetainės adresą, kur yra jo nuotrauka.

Vėliau iš Monikos tėvų, gyvenančių Šilalėje, gavęs padėkos kupiną laišką Kostas sužinojo, kad mergina sunkia kraujo liga susirgo būdama dvidešimties. Vaikystėje augusi sveika, Monika iš pradžių net nesuvokė, kad jos liga gali baigtis labai liūdnai. Dvejus metus medikai ligonę gydė vaistais. Tačiau, iš pradžių davę efektą, vėliau vaistai nebepadėjo – Monikos kraujo tyrimai vis prastėjo. Jos kamieninės ląstelės nebegamino raudonųjų kraujo kūnelių. Padėti galėjo tik kaulų čiulpų persodinimo operacija. Giminių ir artimųjų kraujo duomenys neatitiko, o tinkamo donoro vis nebuvo.

Monikos tėvai ir dabar dar žodžiais nemoka apibūdinti to jausmo, kurį pajuto sužinoję, kad atsirado kamieninių ląstelių donoras ir jis sutinka padėti jų dukrai. Iš pradžių tėvai težinojo, jog tai vyras. Vėliau medikai įvardijo jo profesiją – žurnalistas. Ir tik po dvejų metų pasiekė informacija, kad jų dukros gyvybę išgelbėjo žurnalistas K.Kynas, kurį jie dar pamena iš tų laikų, kai vilkaviškietis dirbo televizijoje. Visą laiką Monikos tėvai, melsdamiesi už dukters sveikatą, Dievo malonės prašė ir jos išgelbėtojui bei jo šeimai. Jie jautėsi skolingi dukrą į gyvenimą sugrąžinusiam žmogui ir maloningam likimui.

Sugrąžino likimui skolą

Tačiau išbandymą šeimai pasiuntęs likimas leido ir patiems patirti tą palaimos jausmą, kai gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę. Praėjus dvejiems metams po lemtingos Monikos operacijos, į šilališkių namus paskambinę Santariškių medikai paprašė jų sūnaus Edgaro pagalbos. Jos reikėjo 29-erių metų kauniečiui Gvidui, sergančiam kraujo vėžiu. Istorija pasikartojo. Edgaras taip pat tapo vieninteliu iš dviejų milijonų negiminingų donorų, kurio kamieninės ląstelės tiko pagalbos laukusiam žmogui. Dabar Monikos šeima gali džiaugtis atidavusi skolą likimui. Edgaro kamieninės ląstelės prigijo jauno vyro organizme. Jis pasveiko, laimingai gyvena, su žmona augina mažą sūnelį.

Kosto ir Monikos trejus metus lauktą susitikimą prieš pat šventes suorganizavo LNK televizija. Iš medikų išgirdę nepaprastą istoriją laidos „Gyvenimas kaip kinas“ vedėjai nutarė parengti įdomų reportažą savo žiūrovams ir pakvietė į Vilnių ne tik Moniką su Kostu, bet ir jos brolį Edgarą bei jo išgelbėtą Gvidą.

Kostas labai jaudindamasis laukė šio susitikimo. Jis net neįsivaizdavo, kaip atrodo svetima, tačiau kartu ir labai artima „kraujo dukra“ tapusi mergina. K.Kynas prisipažino, kad į „Sorento“ kavinę, kur vyko televizijos filmuotas susitikimas, įžengus nepaprasto grožio merginai, nešinai gėlių puokšte, pajuto akyse besitelkiančias ašaras. Ašaros gniaužė gerklę ir Monikai, dėkojusiai Kostui už išgelbėtą gyvybę. Mergina prisiminimui padovanojo knygą „80 pasaulio stebuklų“, kurios pirmame puslapyje įklijavo savo nuotrauką ir įrašė padėkos žodžius.

Pasikeitė pomėgiai

Praėjus pirmam jauduliui, susitikimo vakarėlis tęsėsi labai linksmai. Visi plepėjo, juokavo, mat liūdnai prasidėjusi jaunų žmonių gyvenimo istorija vis dėlto baigėsi labai laimingai. Išbandymą siuntęs likimas tarsi dovanojo antrą šansą gyventi. O verslininkui likimas padovanojo antrą dukterį, kuri, pasirodo, tik devyniomis dienomis jaunesnė už tikrąją K.Kyno dukterį.

Antruoju tėvu Kostą vadinanti 25-erių Monika vis juokavo, kad dabar dažnai sprendžianti klausimą: kurį tėvą jai patvirtintų DNR tyrimai. Mat aktyviai raudonuosius kraujo kūnelius gaminantys Kosto paaukoti kaulų čiulpai pakeitė Monikos kraują. Iš I grupės kraujas tapo II – tokios pat kaip K.Kyno.

Po operacijos Monika pastebėjo ir kai kurių savo būdo pokyčių, todėl klausinėjo Kosto apie jo pomėgius. Pavyzdžiui, ar K.Kynas mėgstąs vaisius. Verslininkas prisipažino, kad šiaip vaisių nelabai mėgsta, o obuolių iš viso nekenčiantis. Monika, iki operacijos negalėjusi be vaisių gyventi, dabar jų visai nebenori. Tarsi kas būtų pakeitęs jos skonį. Merginai rūpėjo, ar jos „kraujo tėvas“ nesiskundžia skrandžio rūgštingumu, mat šį negalavimą ji pajutusi po operacijos. Kostas prisiminė, kad prieš pat operaciją turėjo problemų dėl skrandžio, bet išgėręs vaistų bėdos atsikratė.

Buvo ir daugiau sutapimų, kurie stebino „kraujo giminėmis“ tapusius Moniką ir Kostą. Tarptautinę verslo vadybą Vilniaus universitete studijuojanti mergina prižadėjo pavasarį atvažiuoti pas Kostą į svečius. Abu sutarė kartu nusileisti parašiutu. Šį sportą Kostas labai mėgsta. Anksčiau nesportavusi Monika prisipažino, jog po operacijos pajutusi poreikį sportuoti, pagreitėjo jos reakcija. Kostas juokais klausinėjo, ar mergina su krauju negavusi suvalkietiško „skūpumo“ ar kitos jo charakterio „bjaurasties“.

Susitikimo įspūdžiais dar gyvenantis verslininkas prisipažino, kad didžiosios metų šventės šiemet į jo sielą atnešė ramybę. Pamatęs Moniką jis dar kartą įsitikino, jog padarė patį didžiausią darbą, kurį galėjo nuveikti savo gyvenime, – dovanojo žmogui galimybę gyventi. O pats su šia dovana jaučiasi gavęs dar daugiau. Mat tas jausmas, kai žinai, kad gali vadintis tikru žmogumi, nes pasielgei taip, kaip privalėjai pasielgti, suteikia labai gerų emocijų. Jo apsakyti neįmanoma. Tai turi patirti pats.