Buvo buvo, kaip nebuvo…

Jaunu ir gražiu gydytoju pacientė pasitikėjo labiau

Borisas KAKLIUGINAS, Vilkaviškio ligoninės gydytojas neurologas:

– Nors šiaip gydau stacionare gulinčius ligonius, prieš porą metų teko vaduoti gydytoją Laimą Bačkierienę ir pacientus priimti Konsultaciniame skyriuje. Pacientų pas neurologą, kaip ir visuomet, buvo daug, tad diena pasitaikė labai įtempta. Tačiau viena pacientė taip praskaidrino nuotaiką, kad net dabar prisimenu.

Kai į kabinetą įėjo gal 80 metų močiutė, lydima dukters, pasiūliau joms sėstis ir išpasakoti negalavimus. Pamenu, senolė dėstė, kad jai svaigsta galva, einant mėto į šonus, silpsta atmintis, sunku vaikščioti. Žodžiu, simptomai rodė elementarią senatvinę sklerozę. Tai buvo visiškai natūralu tokiame amžiuje.

Dabar neprisimenu, kurį iš tradicinių vaistų tokiems negalavimams gydyti jai tada paskyriau, bet patariau išgerti po vieną tabletę kartą per dieną. Senolė dėl tokio vaistų paskyrimo aiškiai sunerimo ir išrėžė man, ką galvoja. Ji sakė, kad prieš penkerius ar septynerius metus ji jau lankėsi pas neurologą. Tada ją priėmė toks jaunas ir labai gražus gydytojas Makliuginas. Jis taip pat paskyrė tų pačių vaistų. Bet liepęs gerti ne kartą per dieną, o tris. Senolė net neabejojo, jog gydytojas „Makliuginas“ buvo daug geresnis specialistas už mane, nes kai ji paklaususi, ar nepakaktų tabletes gerti kartą per dieną, neurologas paaiškinęs, kad toks kiekis medikamento tegali organizmui duoti tiek naudos, kiek pusė stiklinės „šnapso“.

Puikiai supratau, jog senolės kažkada įsimintas „Makliuginas“ – tai aš, bet viduje tramdydamas juoką nedrįsau jai prisipažinti. Juolab kad niekaip negalėjau prisiminti, ką bendro turi mano skirtos tabletės su „šnapsu“.

Nors šiaip mėgstu pajuokauti su pacientais, šįkart sutrikau, kad per kelerius metus taip galėjau pasikeisti, jog senolė nebeatpažino „jauno ir gražaus gydytojo“. Tik tądien su manimi kabinete dirbusi slaugytoja bandė senolei juokais pasufleruoti, kad gydytojas seniau buvo jaunas ir gražus, o dabar – tik gražus. Bet močiutė užuominos nesuprato. Ji ir išėjo įsitikinusi, jog prieš kelerius metus ją konsultavęs gydytojas „Makliuginas“ apie neurologiją išmanė daug daugiau nei Kakliuginas.