Sraigių verslą šeima pradėjo gimtajame kaime

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Vilkaviškio rajone populiarėja sraigių auginimo verslas. Jo ėmėsi ir jauna Kristinos bei Arūno Alkevičių šeima.

Tiesa, kai kurie rajono augintojai šio sumanymo atsisakė, motyvuodami nedidelėmis supirkimo kainomis ir tuo, kad jų augintinės žiemą tiesiog iššalo. Dėl to jie sako nuleidę rankas.

Karklinių kaime (Keturvalakių sen.) 13 arų sraigių fermą K. ir A. Alkevičiai užveisė dar tik šį sezoną. Pasak jų, liūdna kitų augintojų patirtis nė kiek negąsdina. Jauni žmonės teigia patys pažiūrėsią, kaip seksis, kaip peržiemos jų kiautuotos augintinės, ir tada spręs, ar vystyti verslą toliau.

Patys sraigių augintojai dirba ir gyvena Marijampolėje, o čia, Karkliniuose, yra likusi tėvų sodyba, kurioje jie ir nusprendė pabandyti netradiciškai ūkininkauti.

– Pirmiausia įstojome į Lietuvos sraigių augintojų asociaciją, – pasakojo Kristina. – Paskui statėme voljerus, pirkome motininių sraigių bandą. Viską įsigijome iš asociacijos – ji ir supirks iš mūsų visą sraigių derlių. Dėl realizacijos patiems galvos sukti tikrai nereikia.

Arūnas ir Kristina rodė voljerus, kuriuose gyvena jų pilvakojai augintiniai. Aptvarų įrengimas turbūt ir yra didžiausia investicija. Bet juos kartą pastačius galima naudoti daug metų. Būtina ir drėkinimo sistema, kuri kelis kartus per savaitę palaisto voljere esančias lentas. Dieną sraigės mėgsta tūnoti po tomis lentomis, o naktį užsiropščia ant jų pasimaitinti. Be laistymo sistemos būtų blogai, nes sraigės sausoje aplinkoje jaučiasi prastai: neėda, prastai juda. Specialus pašaras, kurį sudaro gesinta kreida, kukurūzų ir sojų miltai, beriamas ant lentų, vadinamųjų šėryklų. Vienam sraigių kilogramui užauginti reikia apie kilogramo tokio pašaro. Šį sraigių maistą sutuoktiniai ruošia patys.

Paklausti, kaip iš voljero, pridengto tiktai plėvele, sraigės neišklysta į laukus, augintojai atskleidė paslaptį. Pasirodo, voljero kraštai patepami specialia „koše“, dėl kurios augintinės nuslysta atgal ir pabėgti niekur negali.

Pasak Kristinos, sraigės – tai ne kiaulės ar karvės. Jas pašerti užtenka vieną kartą per dieną, vakare. O specialistai tvirtina, kad jos reikalauja tik šiokiadieninės priežiūros. Darbo dienomis jas pamaitinus, savaitgalį galima ilsėtis ir sraigių priežiūrą fermoje atsiminti tik prasidėjus naujai savaitei. Aišku, jei voljerai įrengti taip, kad augintinių nepasiektų kurmiai, pelės, nesulestų paukščiai. Neapsaugojus jų nuo šitų pavojų, galima patirti nemažų nuostolių.

Kristina ir Arūnas savo kiautuotąsias valgo ir patys. Jas ypač mėgsta vaikai, kurie vis klausinėja, kada mama paruoš tų skanių sraigių. Pasak Kristinos, šių gyvūnėlių paruošimas – gana ilgas procesas. Pirmiausia jas reikia priversti „laikytis dietos“: atrinktas maistui palikti uždarytas be pašaro penketui parų, kol išsivalo jų žarnynas. Kai kas į dėžutės dugną dar pabarsto ir šiek tiek miltų.

Po „dietos“ parų sraiges reikia labai švariai nuplauti ir nuvarvinus vandenį pasūdyti maždaug dviem saujomis druskos. Pasūdžius gyvosios sraigės sulenda į kriaukles. Kurios lieka nesulindusios, būna jau nebegyvos. Tokias tenka išmesti, jos patiekalui netinka. Pasūdytas sraiges laikyti pusvalandį, po to vėl reikia nuplauti ir suversti į puodą su verdančiu vandeniu. Virti pusę valandos, vis nugraibant putas. Išvirusias sraiges išgriebti, o skystį, kuriame jos virė, supilti į ąsotėlį – jo prireiks.

Atvėsusias sraiges reikia šakute ištraukti iš kriauklių ir šias kol kas pasidėti. Valgomas tik sraigės padukas, tad jį reikia nupjauti ir dėti į puodą, o kitą dalį išmesti. Sraigių „skerdeną“ dar kartą nuplauti ir, apipylus baltuoju sausu vynu taip, kad apsemtų, virti ant labai lengvos ugnies 2–3 val.

Kol sraigės verda, galima paruošti įdarą – „Smetonišką“ sviestą išsukti su krapais ir česnakais. Dalį įdaro pasilikti, o kitu plonai užtepti suraikytą prancūziškąjį batoną.

Vyne išvirtas sraiges sukišti atgal į kriaukles, įpilti po arbatinį šaukštelį sultinio, kuriame jos virė, ir įdėti po šaukštelį su žalumynais išsukto sviesto. Įdarytas sraiges dėti į skardą ir kepti orkaitėje 150 °C temperatūroje, kol kriauklelės ims „plepėti“.

Taip paruošti moliuskai yra tikras delikatesas. Tai – ne kasdieninis maistas, bet jame esama labai daug naudingų medžiagų.

Tapti Lietuvos sraigių augintojų asociacijos nariu pasiseka ne kiekvienam norinčiajam. Asociacijos įkūrėjas kaunietis Rolandas Janušauskas pats šį verslą plėtoja jau 16 metų. Jį ūkininkas pradėjo sraigių veisimo subtilybių pasimokęs Čekijoje. Tada jis ir Lietuvoje įkūrė sraigių augintojų asociaciją, kuri šiuo metu vienija 104 ūkininkus.

Į asociaciją yra griežta atranka, nes iš jos narių sraigės superkamos dvigubai brangiau nei iš paprastų rinkėjų. Be to, nariams suteikiama naujausia informacija apie sraigių auginimą, jiems atveriamos realizavimo rinkos.

Pastaruoju metu laikraščių skelbimų skiltyse padaugėjo pranešimų apie superkamas sraiges. Rinkėjai jų randa krūmuose, parkuose, retuose miškuose ir soduose ant medžių. Perdirbėjai už kilogramą gamtoje surinktų moliuskų siūlo tik apie 1,5 lito. O asociacijos nariams už tokį patį kiekį sraigių mokama 5 Lt, nes jie įsipareigoja parduoti tik pačių užaugintus gyvūnus. Kai kuriose šalyse laukinių sraigių rinkimas draudžiamas įstatymo, o jas auginantys ūkininkai įsipareigoja kasmet nustatytą jų kiekį paleisti į laisvę.

Lietuvoje superkamos sraigės daugiausia naudojamos farmacijos, bižuterijos, parfumerijos versle. Maistui vartojama nedaug sraigių, nes pas mus jos – egzotika ir ruošiamos tik kai kuriuose restoranuose bei privačiuose vakarėliuose.