„Aušros“ gimnazija jubiliejų minėjo skambiai

Eglė KVIESULAITIENĖ

Ar 30 metų mokyklai – daug? Šie žodžiai tapo leitmotyvu jau kelias savaitės sakomose kalbose, prisiminimuose ir sveikinimo žodžiuose, skirtuose Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos jubiliejui. Mokyklos bendruomenė šią datą pažymėjo skambiai – keliais grandioziniais renginiais sau, buvusiems mokiniams ir pedagogams, rajono visuomenei.

Gimnazijos direktorius Aleksandras Žikevičius neslepia, kad gražūs švenčių renginiai, šiai progai išleista knyga „Trys mokyklos dešimtmečiai“, lankstinukai, suvenyrai su mokyklos atributika nebūtų išvydę dienos šviesos be visos mokyklos bendruomenės ir gerų žmonių – mokyklos draugų – paramos.

Jubiliejui ruoštis pradėta daug anksčiau, nes poros šių mokslo metų mėnesių nebūtų pakakę. Juk reikėjo surinkti tūkstančius jau istorinėmis tapusių nuotraukų, parengti leidinius, sukurti įspūdingą programą, sukviesti buvusius mokytojus ir visas geras idėjas sutalpinti į tris didžiulius renginius, kurių kiekvienas buvo savaip įspūdingas, sutraukęs dešimtis, šimtus žmonių.

Gimnazijos direktorius sakė negalįs išskirti nė vieno: daug triūso įdėta, kad specialiai buvusiems mokyklos mokytojams skirtame renginyje jiems būtų įdomu, smagu ir jauku. Nemažiau smagių, šiltų akimirkų išgyventa ir buvusiems mokiniams bei mokyklos bendruomenei skirtame renginyje. O visuomenei parodyti pajėgiausi mokyklos meno kolektyvai, viešai įteiktos rajono Savivaldybės, Švietimo skyriaus bei Marijampolės apskrities viršininko administracijos padėkos ilgamečiams darbuotojams bei puikių ugdymo rezultatų pasiekusiems pedagogams, padėkota už sveikinimus ir linkėjimus.

Nors visiems trims renginiams buvo parengtos skirtingos programos, „Mokyklos albumo“ puslapius vartė kiekvienas, atėjęs drauge švęsti trijų dešimtmečių jubiliejaus. Šiuolaikinės technologijos suteikė galimybę pamatyti vaizdus, kaip mokykla atrodė prieš dešimt, dvidešimt, trisdešimt metų, ir palyginti ją su dabartine. Keitėsi ne tik laikai ir veidai, bet ir galimybės. Šiandien daugelis nebeatpažintų buvusių mokyklos kabinetų, sporto ir aktų salių, bibliotekos. Net ir senasis GAZ 53, kuriuo mokėsi važiuoti daugelis pirmųjų mokyklos laidų moksleivių, dabar „virto“ sidabriniu „Ford Focus“.

Mokyklos pradžią menantieji puikiai žino, kad 1979-ųjų rugsėjo 1-ąją naujosios mokyklos moksleiviai ir mokytojai sutiko ne klasėse, o miesto stadione, mat statybininkai laiku neužbaigė pastato. Tik rugsėjo 29-ąją vyko tikrosios įkurtuvės ir 1280 vaikų bei 51 pedagogas atėjo į antraisiais namais ilgam tapusią mokyklą. Tada jai vadovavo direktorius Stasys Rogovas.

Po metų mokyklai buvo suteiktas Vinco Vitkausko vardas, po dešimtmečio – grąžintas 2-osios vidurinės, dar po ketverių pasirinktas „Aušros“ pavadinimas. Nuo šių mokslo metų pradžios mokymo įstaiga tapo „Aušros“ gimnazija.

Iš ekrano žvelgė visiems pažįstami esamų ir buvusių mokytojų veidai, nuotraukos priminė mokyklos pasiekimus ir laimėjimus, sporto varžybas, būrelius, šokių ratelius ir choro repeticijas. Beje, į pastarąsias buvo galima sugrįžti: buvusi choro vadovė Danguolė Barauskienė šventei subūrė buvusių moksleivių chorą. Žiūrovų aplodismentų audrą sukėlė choro atliekamos dainos: neužmirštama pionieriška „Vėliavėlės plevėsuoja“ bei sovietinius laikus menanti „Šyroka strana moja rodnaja“.

Dainomis džiugino ir į prisiminimus nukėlė dar ne taip seniai mokyklą garsinę merginų duetai, taip pat – mažieji šokėjai ir skaitovai, kuriuos dabar ugdo pradinių klasių mokytojos, prieš kelis dešimtmečius pačios buvusios šios mokyklos mokinukėmis.

Jubiliejinį tortą visiems susirinkusiems dalijo pirmosios laidos moksleiviai – mokytojų prisiminimuose dar maži, o dabar jau penktąją dešimtį baigiantys vyrai ir moterys.

Emocijos liejosi ir prie nuotraukų stendų, kur kiekvienas bandė atrasti save, ir sporto salėje, kur krepšinio aikštelėje susirungė pirmame dešimtmetyje mokyklą baigę „Cunamiai“, antrame – „Viesulai“ ir trečiame – „Uraganai“. Nesunku nuspėti, kad dvigubai už „Cunamius“ jaunesni „Uraganai“ nepaliko šansų laimėti nors ir labai solidiems, kažkada mokyklai krepšinio laurus skynusiems žaidėjams. Tačiau „Viesulai“ iš jaunimo sugebėjo išplėšti lygiąsias ir įveikti vyresniųjų komandą.

Dar ilgai klasėse šurmuliavo buvę moksleiviai, dalydamiesi linksmais prisiminimais ir mokyklinėmis baimėmis, džiūgavo sutikę dešimtmečius nematytus mokytojus, būriavosi mokyklos muziejuje, fotografavosi, tylos minutei susirinko prie išėjusiųjų į Amžinybę kapų.

Nuo šiol mokykla atvertė naują istorijos puslapį – pradėjo ketvirtą dešimtmetį.

– 30 metų mokyklai yra iš tiesų daug. Svajonės išsipildo, kai matau mokyklos bendruomenę – nuolat kuriančią, ieškančią naujovių, mylinčią savo mokyklą, siekiančią pačių aukščiausių tikslų. Kokia ji bus – priklausys nuo mūsų visų, – taip apie savo mokyklos ateities viziją kalbėjo nuo 1991-ųjų „Aušros“ vidurinei mokyklai, o dabar – jau gimnazijai vadovaujantis Aleksandras Žikevičius.