Ruošiamasi remontuoti kultūros vertybe laikomą pastatą

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Vilkaviškio rajono savivaldybės Urbanistikos ir teritorinio planavimo skyriuje braižomas projektas Kybartuose, Č. Darvino skersgatvyje, įsikūrusio namo langams pakeisti ir ieškoma lėšų jiems sudėti. Turbūt nedaugelis rajone žino, jog tolėliau nuo praeivių akių stovintis dar labai gerai išsilaikęs pastatas yra įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Atrodo, jog šis 1913 metais statytas unikalus pastatas nesulauks savo amžininko, stūksančio J. Basanavičiaus gatvėje, likimo. Pasak mero padėjėjo Algimanto Mackevičiaus, su šiuo pastatu situacija kur kas paprastesnė. Mat rožiniu tinku aptinkuotas dviejų aukštų raudonų plytų mūriukas su mansarda nuosavybės teise priklauso rajono Savivaldybei. Daugelį metų juo naudojasi „Rasos“ specialioji mokykla, kuri čia vaikams yra įrengusi nedidelę sporto salę. Šis stačiakampis, artimos kvadratui formos pastatas iš bėdos praverčia, kai lauke dargana. Bet vaikams sportuoti tokioje salėje jau ne pyragai. Pro sukrypusius langus košia vėjai, kreivos durys taip pat nuo jų neapsaugo, o nuo stogo ėmė kristi skardos gabalai.

Pats pastatas yra ganėtinai tvirtas ir net puikiai išlaikęs savo papuošimo detales, kurių remontuojant net nereikėtų per daug atkurti. Tik niekas negarantuoja, kad vieną dieną namo „kantrybė“ netrūks, mat greitu laiku nesutaisius itin prastos būklės stogo didelių stebuklų tikėtis nevertėtų. Su tuo sutiko ir A. Mackevičius, tik, pasak jo, šiuo metu pinigų stogo remontui nėra.

Bet juk namas čia stovėjo beveik šimtmetį ir į Kultūros vertybių registrą įtrauktas jau ne pirmi metai. Kodėl susirūpinta tik dabar?

Konkretaus atsakymo išgirsti neteko. Galima buvo suprasti, kad veikiausiai dėl to kalta pastatą naudojanti „Rasos“ specialioji mokykla, kuri nieko neprašė.

Pakalbinta mokyklos direktorė Lilija Žilinskienė sakė, jog įkyriai ir primygtinai Savivaldybės skirti lėšų remontui neprašiusi. Direktorė teigė, kad vos pradėjusi dirbti, prieš ketverius metus, ji domėjosi šiuo pastatu, skambino į Kultūros vertybių departamentą. L. Žilinskienė sakė supratusi, jog pastatas tikrai vertingas ir juo rūpintis reikia. Bet kol viskas „įsivažiavo“, praėjo nemažai laiko. Direktorė atsiminė, kad dar tarybiniais laikais dėl šio pastato bandė pakovoti buvusi internato vadovė, bet tada viskas taip ir liko, kaip buvę.

Rajono Savivaldybės paminklotvarkininkė Daiva Ambrasaitė paaiškino, jog šis eklektiško stiliaus pastatas yra ypač gražus, įdomus ir brangintinas. Tokių rajone reikėtų gerai paieškoti. Tad jam priežiūros tikrai reikia. Pradžiai užteks sudėti langus, vėliau stogui bus prašoma pinigų iš Kultūros vertybių departamento, gal galės padėti ir Savivaldybė.

Spėjama, jog šis pastatas veikiausiai buvo kokio nors didiko rezidencija, nes ant sienų puikiai išsilaikę herbai. Galbūt pagal juos būtų galima sužinoti namo istoriją, nes jokių žinių apie statinį nėra. Bet tai – jau heraldikos specialistų darbas. Pokariu, pasak liudytojų, čia buvo įsikūrę KGB darbuotojai.

Norisi tikėti, kad tikrai puikus pastatas dar atlaikys šią žiemą, o kitą jau pasitiks atsinaujinęs, sutvarkytu stogu. Taip pat norisi, jog valdininkai atkreiptų dėmesį ir į kitus to vertus objektus, kurių Kybartuose išlikę nemažai. Ir ne tik tada, kai ant kulnų lipa visuomeninės organizacijos.