Turizmo ir verslo informacijos centre – neįprasta paroda

Laima VABALIENĖ

Eskizų parodos „Žmonės“ Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centre lankytojams Vladas Markūnas prisistato kukliai: „Esu vilkaviškietis, mokęsis keliose dailės mokyklose. Buvau surengęs personalinių parodėlių ir kituose miestuose.“

Daugiau gal ir nereikia, nes Vladą, atrodytų, pažįstame visi. Žinome apie jo savitą gyvenimo būdą, mąstymą, piešimą. Matome jį vos ne kiekvienoje šventėje, renginyje, koncerte. Ne tik stebintį tai, kas vyksta scenoje. Jo rankose dažniausiai – pieštukas ir lapelis popieriaus, kuriame štrichas po štricho ryškėja dailininką sudominusio veido bruožai, figūra…

„Kartais jaučiu, kaip ranka pati veda, ir žmogus išeina labai tiksliai. Kartais eskizai – jau kaip paveikslai“, – apie parodą kalbės V. Markūnas. Ir prisiminsime jo aiškinimą, kad eskizai – tai ne šaržas ir ne karikatūra. Tai pirminės idėjos pateikimas minimume ir užfiksavimas lape. Tartum garsų sąskambius užrašinėtum penklinėje arba rašytum eilėraštį…

Parodoje matome tą akimirkos atspindį piešinyje. Randame pažįstamų žmonių ir svetimų veidų. „Pakeleivių“ – įvardytume iš Vlado pasiskolintu žodžiu.

Savo pakeleiviais jis vadino ir mus visus, atėjusius praėjusio penktadienio vakarą į parodos „Žmonės“ atidarymą.

Buvo neįprasta. Sėdėjome tamsoje, į save gerte gerdami jaukiai sklindančią muziką, Vlado mintis, kuriomis jis norėjo pasidalyti, garsus, atsiradusius patiems į rankas paėmus jo dovanas: barškutį, metalofoną, skambutį… Tai išgyvenome kaip tam tikrą kūrybą. Visi buvome dalyviai ir autoriai to unikalaus kūrinio – gyvo vakaro pakeleivių bendravimo. Išsiskirstėme, ir mūsų kūrinys dingo. Taip V. Markūnas tarsi leido pajusti, kokia unikali ir nepakartojama yra kiekviena gyvenimo akimirka.

Taip ir parodos eskizai. Pasak V. Markūno, „piešinio atkartoti neįmanoma, todėl originalas įgyja didelę vertę kaip vienintelis ir nepakartojamas net pačiam autoriui darbas“.