Pasaulyje yra daug skirtingų žmonių. Vieni siekia „susitvarkyti“ savo kasdienybę ir ramiai gyventi, kiti – kai jau, rodos, tai padaro – pradeda uždavinėti sau klausimus apie tikruosius troškimus, leidžiasi į apmąstymus, kažko naujo paieškas. Vienas iš tokių įdomių, azartiškų ir nepasiduodančių rutinai asmenybių yra mūsų kraštietis Vidas URBUTIS.
Dėkingas krizei
Vos baigęs studijas Kauno technologijos universitete Vidas Urbutis išvyko į Londoną. Ten gyveno šešerius su puse metų. Visą tą laiką vaikinas išdirbo vienoje privačioje kompanijoje. Kaip ir visiems, emigravusiems į užsienį, gyvenimo pradžia svetimoje šalyje nebuvo lengva. Jaunuolis darbinę karjerą pradėjo būdamas vairuotojo padėjėju, per dvejus metus pakilo iki operacijų vadybininko, o paskutiniuosius porą metų jau ėjo projektų vadybininko pareigas. Nors pastaruoju laikotarpiu darbas buvo patrauklus ir už jį gerai mokama, tačiau tai Vidui neteikė džiaugsmo. „Pradėjau savęs klausinėti, ar ir toliau noriu dirbti biure penkias dienas per savaitę, aštuonias devynias valandas per dieną. Atsakymas buvo neigiamas“, – atvirai prisipažino pašnekovas.
Už radikalias gyvenimo permainas, kad ir kaip keistai tai skambėtų, vaikinas dėkingas ekonominei krizei, dėl kurios jo firmoje prasidėjo finansiniai sunkumai, ėmė grėsti etatų mažinimas. Jau seniai planavęs gyvenimo permainas, V. Urbutis darbo vietą paliko savanoriškai. „Kai direktorius užsimojo atleisti mano kolegę, nusprendžiau daugiau nedelsti ir pats pasisiūliau išeiti vietoj jos. Toks mano pasiūlymas idealiai tiko visoms trims pusėms“, – prisiminė jaunuolis.
Iš darbovietės vaikinas gavo nemažą piniginę kompensaciją ir pradėjo įgyvendinti savo planus.
Suviliojo Azija
Dar gyvendamas Londone V. Urbutis susižavėjo Azijos kultūra. „Niekada nepraleisdavau progos pabendrauti su kilusiais iš ten žmonėmis ar paragauti egzotiško maisto, todėl mano susidomėjimas tų kraštų gyvensena ir papročiais su kiekvienais metais tiktai augo“, – pasakojo vaikinas. Tad išėjęs iš darbovietės jaunuolis ilgai nesvarstė, kur keliauti.
Kartą panaršęs internete nusipirko bilietą į Tailando sostinę Bankoką. „Iš pat pradžių stengiausi neplanuoti savo kelionės daugiau nei penkioms dienoms į priekį. Apskritai iš anksto negalvojau, ką darysiu ir kaip užpildysiu kiekvieną akimirką“, – intriguojančiai pasakojo Vidas. Kad palengvintų užduotį, jis įsigijo kelionių vadovą „Lonely Planet“, kuriame surinkta visa būtiniausia informacija bei nuorodos turistams. „Kiekvieną kartą, kai ateidavo laikas judėti, atsiversdavau savo knygą, paskaitinėdavau ir nuspręsdavau, kur vyksiu toliau“, – atviravo vaikinas.
V. Urbutis visą laiką stengėsi keliauti vietiniu transportu: autobusu, traukiniu, laivu, kad iš arti pamatytų vietinių žmonių gyvenimą, jų darbus, kasdienybę. Rinkdamasis maršrutus vaikinas stengėsi, jog kelionės neprailgtų, todėl siekė, kad kitas sustojimas būtų ne daugiau nei po 5 valandų. Taip iš Bankoko jis nusigavo iki pat Indonezijos ir netgi autobusais pervažiavo visą Sumatros valstiją. Skristi teko tik kelis kartus, kai kitaip keliauti buvo neįmanoma.
Susirado draugų
Klajodamas po Aziją jaunuolis sutiko begalę skirtingų žmonių. „Daugelį vietų aplankiau rekomendavus kitiems, tokiems pat nuotykių ieškotojams, kaip ir aš. Su keletu iš jų teko pakeliauti ilgesnį laiką, tad tie momentai – patys įsimintiniausi, nes buvo su kuo pasidalyti įspūdžiais, pasijuokti, padrąsinti vienas kitą“, – pasidžiaugė Vidas. Jis prisipažino, kad beveik su visais buvusiais bendražygiais ryšius palaiko iki šiol.
Taip pat naujų vaikino draugų sąraše atsirado nemažai vietinių gyventojų, kurie rodė didžiulį dėmesį europiečiui, pasirodžiusiam turistų mažai lankomose vietose. Į jį daugelis žiūrėjo kaip į keistuolį, norėjo pabendrauti.
Kultūriniai skirtumai –
ne kliūtis
Paklaustas, kaip prisitaikė prie kultūrų skirtumo, vaikinas pasakojo, jog pirmiausia vykdamas į kurią nors šalį visada pasidomi jos religija ir pagrindiniais šios principais bei elgesio normomis. Aplankytose šalyse jam teko derintis prie vietinių taisyklių. Pavyzdžiui, Tailande įeinant į patalpą privaloma nusiauti batus, nes kojos laikomos pačia nešvariausia kūno dalimi. Sveikintis ar dėkoti reikia sudėjus plaštakas prie krūtinės – lygiai taip pat, kaip meldžiantis, tik truputį linktelint į priekį. Negalima į šventyklas eiti su apnuogintomis kojomis ar rankomis ir kt. „Tai nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti. Netgi jeigu per išsiblaškymą ir tekdavo nusižengti taisyklėms, žmonės reagavo labai tolerantiškai ir visada paaiškindavo, kurioje vietoje suklydau“, – geru žodžiu vietinius gyventojus minėjo kraštietis.
Kaip dar vieną svarbų veiksnį, nulemiantį šalių ypatumus, pašnekovas įvardijo klimatą. Beprotiškas karštis tiesiogiai susijęs su kitoniška žmonių apranga: jie priversti slėptis po įvairiais galvos apdangalais, bet neturi supratimo apie žieminius rūbus. „Prisitaikyti prie karščio man sekėsi ypač sunkiai“, – neslėpė V. Urbutis.
Įsimintiniausios
aplankytos vietovės
Pats dažniausias ir pats sunkiausias klausimas, kurį jau ne kartą teko išgirsti vilkaviškiečiui, yra apie tai, kuris gi iš aplankytų kraštų labiausiai patiko. Kaip pats teigia, iš atminties nenorėtų išbraukti nė vienos kelionės atkarpos bei potyrių. Vis dėlto prispaustas į kampą prisipažįsta, kad didžiausią įspūdį padarė Tailandas. „Ko gero, tai neprilygstamo maisto, kultūros, gamtos, žmonių šiltumo, išskirtinių paplūdimių, budizmo religijos nuopelnas. Tai šalis, į kurią visada norisi grįžti“, – teigė kraštietis.
Kitas įsimintinas reginys, ilgam įstrigęs vaikino atmintyje, – Tobos ežeras, kuris yra Indonezijoje, Sumatroje. Jis „įsitaisęs“ kažkada buvusiame aktyviame vulkano krateryje, apsuptas žalių kalnų masyvų. Tobos viduryje yra gan nemaža sala, kurioje jaunuoliui teko gyventi. „Tokio grožio niekur nebuvau regėjęs“, – įspūdžiais dalijosi V. Urbutis.
Dar vienas nepamirštamas potyris – 5 dienos, praleistos Indonezijos džiunglėse, kur vaikinas išvydo laukinius orangutangus. „Tai viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur galima pamatyti šiuos sparčiai nykstančius primatus. Pamačius tą oranžinės spalvos didesnį už žmogų medžių šeimininką, siūbuojantį jų viršūnes, rodos, jog kvėpavimas be didelių pastangų pats sustoja pusvalandžiui“, – emocingai pasakojo vilkaviškietis. Taip pat džiunglėse jam labai patiko mėgautis gamtos sukurta sūkurine vonia, kuri susiformavusi natūraliai, upei susijungus su karštu kalnų šaltiniu.
Azija – ant blogio ir gėrio svarstyklių
Prisimindamas, kas labiausiai apkartino jo kelionę, V. Urbutis teigė, kad yra tik du dalykai, įkyresni už visus Lietuvos parazitus kartu sudėjus. Tai – karštis ir moskitai. Pirmasis buvo tiesiog nepakeliamas: naktį – neleidžiantis miegoti, o dieną – judėti. Antrasis – vabzdžiai, kurie ne tik nuolat persekioja, bet ir priverčia jausti baimę dėl mirtinos ligos – maliarijos.
Žvelgiant iš kitos pusės, labiausiai vaikinui patikę dalykai – žmonės, gamta ir maistas. „Vienareikšmiškai sakau: pagrindinė priežastis, dėl kurios kelionė man tapo nepakartojama ir verta sugaišto laiko, tai – žmonės. Mums reikėtų pasimokyti nuolankumo, mandagumo, geraširdiškumo ir dar daug kitų savybių iš tautų, gyvenančių Pietryčių Azijoje. Nemačiau daug dejuojančių ir besiskundžiančių žmonių, kaip yra pas mus Lietuvoje. Kodėl mes, priešingai nei jie, mažai naudojamės nenugalimu ginklu – šypsena?“ – retoriškai klausė keliautojas.
Kaip reagavo artimieji?
Vaikinas prisipažino, kad jo sumanymas keliauti vienam už daugybės tūkstančių kilometrų po lietuviams mažai pažįstamus kraštus daugiausiai nervų kainavo jo mamai. „Kaip ir visos motinos, ji jaudinosi labiau už visus, todėl buvo vienas kitas nekaltas bandymas atkalbėti mane nuo sumanymo“, – atviravo kraštietis.
Kita vertus, didele motyvacija jaunuoliui tapo artimųjų ir draugų reakcija. „Sulaukiau iš jų gana šilto palaikymo. Tai tik dar labiau mane skatino siekti savo tikslo ir teikė dvasinės stiprybės visos kelionės metu. Už tai esu visiems labai dėkingas“, – prisipažino Vidas.
Norėtų vėl sugrįžti į Aziją
Kitais metais, jeigu tik leis galimybės, vaikinas svajoja pratęsti savo kelionę po Pietryčių Aziją ir aplankyti Vietnamą, Laosą, Kambodžą bei Filipinus. Jis norėtų nuvykti ir į Indiją, nes, kaip pats sako, tai dar viena šalis, pilna savo paslapčių ir charizmos, kiekvienais metais pritraukianti tūkstančius smalsuolių. „Žinau tik viena: kartą paragavęs kelionių skonio – negaliu sustoti…“ – aistringai dėstė V. Urbutis.
Tačiau didžiausia ir pagrindinė vilkaviškiečio svajonė – ir toliau gyvenime daryti tai, ką mėgsta. „Noriu, kad mano pragyvenimo šaltinis taptų mano aistra. Mes, žmonės, galime rinktis – nebūtina susitaikyti su tuo, kas yra. Gaila, labai dažnai paskęstame savo kasdienybėje ir nugrūdame savo svajones į tamsiausią smegenų kamputį.
Dėl to išėjau iš savo darbo, nes noriu pabudęs pirmadienį anksti ryte sakyti: „Pagaliau pirmadienis, lekiu!“, o ne „Ir vėl pirmadienis, kaip gaila…“ Manau, kad esu kelyje į dar vienos svajonės išsipildymą“, – mintimis dalijosi aistringas keliautojas.
Nuoširdžiausi linkėjimai
Visiems, norintiems keliauti, bet nedrįstantiems, kraštietis linkėjo nedelsti ir neatidėlioti. Kai atsiveria akys, ateina suvokimas, koks didelis ir gražus yra pasaulis ir kiek mažai laiko turime jį pamatyti. Vaikinas patarė keliauti ne per kelionių agentūras, bet susiorganizuoti viską patiems. Tai padarius galima patirti daug daugiau įspūdžių ir sugrįžti kupiniems pasitikėjimo. Be to, šis būdas yra pigesnis.
Baigdamas pokalbį, „Santakos“ skaitytojams V. Urbutis palinkėjo nenuleisti rankų – nesvarbu, kiek ilgai reikėtų vaikytis savo svajonę. „Jeigu ji reali – būtinai pildosi, o tai yra pats geriausias jausmas. Žinau, kad Lietuvai sunkus metas, bet jeigu bus mažiau tuščio pasipūtimo, o daugiau šypsenų, pati krizė pasijus nejaukiai mūsų šalyje…“ – optimistiškai nuteikė vilkaviškietis Vidas Urbutis.
Andrius GRYGELAITIS
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.