Nors nelaimę galima prisišaukti bet kuriame, net tiesiausiame, kelyje, pasaulyje yra kelių, kurie laikomi ypač pavojingais. Dauguma žmonių pavojingiausiu pasaulyje laiko seną kelią Bolivijos Jungo provincijoje. Jis netgi vadinamas Mirties keliu.
Kelias jungia La Paso ir Koriokos miestus. Jis tęsiasi tik 70 kilometrų, tačiau kasmet jame sudaužoma daugiau nei 25 mašinos, žūva 100–200 žmonių.
Kelias į Korioką prasideda 4633 metrų aukštyje ir eina žemyn iki 1700 metrų virš jūros lygio. Įdubos čia siekia 500 metrų. Taigi kelias yra labai status, siauras, be to, purvinas ir dideliais šlaitais. Jo pločio vidurkis siekia tik 3,2 metro.
Kai kuriose vietose dėl tokio kelio pločio sunkiasvoriams automobiliams važiuoti yra labai sunku, o prasilenkti dviem automobiliams – išvis neįmanoma. Netgi plačiausiose kelio vietose prasilenkti ganėtinai nelengva, mat pagrindinis šiuo keliu važinėjantis transportas – sunkvežimiai ir autobusai.
Viena iš čia galiojančių eismo taisyklių – pirmumo teisę visuomet turi į viršų važiuojanti transporto priemonė, o besileidžianti žemyn turi laikytis išorinės pusės. Vairuotojai prieš posūkius naudoja garsinį signalą.
Keliaujantiems šiuo „greitkeliu“ vairuotojams tenka susidurti su pačiomis blogiausiomis oro sąlygomis. Vėsius Andų kalnų orus, kurių temperatūra yra nuo 6 iki 11 laipsnių, keičia drėgni šilti Amazonės džiunglių orai. Todėl šis kelias kartais būna labai slidus.
Dažnai dėl tiršto rūko į priekį matyti tik keletą metrų. Tuomet tenka važiuoti ypač lėtai ir atsargiai. Ne tik todėl, kad automobiliai nesusidurtų: tropinės liūtys dažnai sukelia nuošliaužas ir kelio atkarpą gali tiesiog nuplauti.
Mirties keliu ši atkarpa pavadinta nuo to laiko, kai 1999 metų gruodį aštuoni Izraelio turistai čia žuvo važiuodami džipu. Jie nuriedėjo į bedugnę. 1983 m. liepą į tarpeklį nukrito autobusas su daugiau nei 100 keleivių. Tai pati baisiausia autoavarija Bolivijos istorijoje.
Vietiniai gyventojai, kuriems tenka važiuoti Mirties keliu, meldžiasi, kad nukeliautų į vietą gyvi. Jei kas nors nutiktų, iki ligoninės reikėtų ne vieną valandą važiuoti tuo pačiu keliu. Tačiau šis eismo ruožas – vienas iš nedaugelio, jungiančių Bolivijos šiaurę su stambiu La Paso miestu, todėl kelias vis dar naudojamas.
Praėjusiame dešimtmetyje Mirties kelias tapo populiarus tarp turistų, ieškančių adrenalino. Jie važiuoja dviračiais gana dideliu, kai kuriuose ruožuose – net iki 80 km/h, greičiu. Važiuoti dvirate transporto priemone labai pavojinga ne tik dėl kelio ar oro sąlygų, bet ir dėl to, kad dviratininkus sunkiai pastebi sunkvežimių vairuotojai. Tie, kuriems pasiseka įveikti šį ruožą, savo pasiekimą lygina su Everesto „užkariavimu“.
Vis dėlto šio kelio būklė kasmet vis prastėja, o avarijų skaičius – didėja.
Renaldas Darius DULINSKAS
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.