Didelė laimė būti patikimu bendrakeleiviu

Birutė NENĖNIENĖ

Vilkaviškio dekanato šeimos centro savanoriams paskaitas skaitė Lietuvos šeimos centro lektorė, šeimų konsultantė, psichologė Zita Vasiliauskaitė.

Sielos žvilgsniu

Kauno technologijos universiteto dėstytoja Z. Vasiliauskaitė yra parengusi ir su bendraautoriais išleidusi keletą knygų psichologijos tema. Kiekvienam šeimai skirto žurnalo „Artuma“ numeriui psichologė parengia po straipsnį.

Remdamasi bendravimo pavyzdžiais, juose psichologė nagrinėja įvairias kasdienines tarpusavio santykių problemas, kviesdama į erzinančias ir gyvenimą apkartinančias smulkmenas pažvelgti kitu, kartais daugiau sielos, o ne proto žvilgsniu.

Šį kartą pateiksime specialistės minčių apie suaugusiųjų bendravimą su paaugliais, dažniausias klaidas ir jų paliekamus pėdsakus jaunam žmogui.

Paklusti? Kada ir kaip?

Anot specialistės, ne viena karta užaugo visiško paklusnumo visuomenėje: norėdami išgyventi žmonės turėjo paklusti santvarkos reikalavimams. Susiformavo nuostata, kad laimingas gali būti tik paklusnus žmogus. Tačiau žmogaus laimė priklauso ne nuo valstybės, aplinkos, mokyklos, bet visų pirma nuo suformuoto santykio šeimoje.

Kai kuriose šeimose tėvai iš savo vaikų reikalauja beatodairiško paklusnumo. Paklusnumo reikalavimas neleidžia susiformuoti normaliam pagarbiam ryšiui tarp suaugusiojo ir vaiko, tai gali palikti skaudų atspaudą visam žmogaus gyvenimui. Taip ugdytas žmogus bijo išreikšti savo nuomonę, gebėjimus, priimti sprendimus. Jis visą gyvenimą nesugeba atsiskleisti. Tie, kurie sugeba išsivaduoti iš perdėtos tėvų globos, tampa „maištautojais“: kartais vieni labai daug pasiekia, kiti nusirita į gyvenimo užribį.

Nieko nedarykite –
kalbėkitės!

Tėvai dažnai klausia, ką daryti, jei vaikas, sugrįžęs iš mokyklos, mamos klausinėjamas, kaip sekėsi, kas įvyko, atsako: „Nieko!“ Ir užsisklendžia kitame kambaryje. Psichologė siūlo „nieko ir nedaryti“, o išlaukus progos, pvz., virtuvėje besiruošiant, lyg tarp kitko pasakoti, kaip pačiai praėjo diena, kaip sekėsi. Tada vaikas nejučiomis įsitrauks į pokalbį.

„Jūs patys turite pakeisti pokalbio stilių, dalytis su vaiku savo išgyvenimais, tada sulauksite atsako. Bendravimas – tai nėra kvotimas, bendravimas – tai dalijimasis“, – sakė psichologė ir patarė ypač gerbti paauglių privatumą. Jei vaikas su tėvais pasidalijo slapčiausiais išgyvenimais, niekada tos informacijos nepanaudokite užpykę, pabardami jį, nes užkirsite kelią tolimesniam vaiko atvirumui ir pasitikėjimui.

Laisvė nereikalinga

Laisvo požiūrio į vaiko auklėjimą („kaip pasiklosi – taip išsimiegosi“) esmė yra ta, kad suaugusieji, suteikdami vaikui laisvę, patys tampa laisvi… nuo pareigos savo vaikams padėti užaugti. Jie vaikus turi, o gyvena taip, lyg jų neturėtų. Pastaruoju metu tai ypač akivaizdu, kada tėvai išvyksta į užsienį uždarbiauti, savo vaikus palikdami senelių ar giminaičių priežiūrai.

Pasak psichologės, vaikams turime padėti atpažinti, kas yra gerai ir kas blogai, padėti susikurti disciplinos pagrindus, suvokiant žodžio „reikia“ prasmę ir turinį.

Gyvenimas visuomenėje pagrįstas ne laisve, o tam tikromis taisyklėmis. Ir suaugusiųjų užduotis yra padėti vaikui suprasti gyvenimo tvarką, išmokti toje tvarkoje gyventi pilnavertį gyvenimą.

Skirtingi darbai

Ne mažiau svarbus pagarbus požiūris į vaiką. Tėvai vaiką suvokia kaip dovaną. Pasak psichologės, vaiko darbas yra augti ir bręsti, pasiruošti gyvenimui. Suaugusiojo darbas – padėti jam suprasti, kas yra gyvenimas, padėti įeiti į gyvenimą pro teisingus vartus. Suaugusiojo pagalba turi būti pagarbi, nereikalaujanti absoliutaus paklusnumo, bet nepaliekanti be priežiūros. Tėvai yra kaip bendrakeleiviai, palydintys vaiką į gyvenimą. Vaikas pirmiausiai turi jaustis mylimas rūpestinga meile.

Kaip teigė psichologė, seneliai anūkų nemyli rūpestinga meile. Visų pirma jie rūpinasi savimi, nes dega noru būti gerais seneliais, todėl anūkams daug ką leidžia, lepina. Tėvų atsakinga ir rūpestinga meilė vaikams reiškia tai, kad jie mylėdami savo vaiką žiūri į priekį: kas iš to bus, kaip vaikui padės ar pakenks?

Bet kaip atsitinka, kad tėvų mylimi vaikai nejaučia tos meilės? „Tai reiškia, kad šeimoje trūksta ryšio, buvimo kartu, išklausymo, bendros veiklos, akių kontakto“, – sakė psichologė ir akcentavo dar vieną labai svarbų ryšį – fizinį kontaktą. Paglostydami, priglausdami vaiką visada jam pasiųsime signalą, jog jį mylime, jog jis mums brangus.