Smurtas tarp vaikų – sudėtingas socialinis reiškinys

Smurtas prieš vaikus ir tarp vaikų – plačiai eskaluojama pastarojo meto problema, su ja susiduria ir visų mokyklų mokytojai.

Paauglystė laužo taisykles

Svarus vaidmuo formuojant vaikų požiūrį į smurtą, konfliktus ir jų sprendimo galimybes tenka šeimai – artimiausiai vaiko ugdymosi aplinkai, taip pat mokyklai ir bendruomenei, kurioje vaikas gyvena. Dauguma statistinių duomenų rodo, kad vaikui augant mažėja pavojus tapti smurto auka mokykloje. Potencialios aukos tampa fiziškai stipresnės ir išmoksta išvengti galimų užpuolimų. Tačiau smurtautojų aktyvumas paauglystėje, ypač vėlyvoje, didėja. Paauglystėje laužo taisykles ir rizikingai elgiasi dauguma paauglių, tokį elgesį dažniau skatina ir palaiko bendraamžiai. Be to, kai kurios smurto formos (pvz., seksualinis priekabiavimas, su seksualine orientacija susijęs erzinimas ar chuliganizmas) didesnių problemų ima kelti aukštesnėse klasėse.

Todėl būtina atkreipti dėmesį ir į lyčių skirtumus, ypač kai kalbama apie fizinį smurtą. Berniukai daug aktyvesni nei mergaitės. Paprastai jie ir fiziškai stipresni už to paties amžiaus mergaites, fizinė jėga yra svarbus statuso rodiklis berniukų grupėse. Jeigu turėsime omenyje platesnį smurto apibrėžimą ir kalbėsime apie santykį (socialinį statusą klasėje, paskalų skleidimą) ir žodinį smurtą, tai šiuo atžvilgiu mergaitės santykinai, o kartais ir absoliučiai pirmauja.

Sukelia neigiamų
pasekmių

Daugelis tėvų, auklėdami savo vaikus, iš visų galimų poveikio priemonių pirmenybę teikia fizinei prievartai ir griežtoms fizinėms bausmėms (fizinė prievarta suprantama kaip vaiko mušimas naudojant įvairias priemones, spardymas, ne atsitiktinis vaiko sužalojimas ir pan.)

Nepaisant to, kokiais amžiaus tarpsniais tėvai taiko tokį auklėjimą, jis visuomet sukelia neigiamų pasekmių. Tai rodo apipaišytos ir apspardytos mokyklų sienos, niokojamas inventorius, užrašai įvairiomis kalbomis ant sienų ir baldų, „avangardiniai piešiniai“ ir t. t.

Vis dėlto vaikai ateina iš šeimos ir svarbus smurto kurstymo veiksnys yra namų aplinka. Nepilnamečiai, augantys šeimose, kuriose tėvai smurtauja, nepalaiko šiltų santykių, nepakankamai kontroliuoja savo elgesį, mokykloje linkę smurtauti, yra agresyvesni.

Bendravimo problemų priežastys

Yra duomenų, kad pernelyg didelė tėvų globa kelia pavojų vaikui tapti smurto auka, nes jis nemoka fiziškai apsiginti. Kartais tėvai išvis nesidomi ir nežino, kaip jų vaikas elgiasi mokykloje. Pastaruoju metu daug tėvų išvyksta ilgam laikui dirbti į užsienį ir vaikai paliekami seneliams, tetoms ar dėdėms. Tuo laikotarpiu tiek vaikai, tiek suaugusieji susiduria su labai didelėmis psichologinėmis ir elgesio problemomis, mokymosi sunkumais.

Specialiųjų mokymosi poreikių turintiems ar neįgaliems vaikams kyla daugiau pavojų patirti smurtą. Tokie vaikai paprastai neturi bendraamžių draugų, kurie galėtų juos apginti. Kai kurie specialiųjų poreikių turintys mokiniai gali agresyviai reikšti savo reikmes. Dauguma konfliktinių situacijų, susijusių su bendravimo problemomis mokykloje, kyla dėl nepakantumo kitokiam mokiniui. Tokio mokinio netoleravimą demonstruoja tiek mokiniai, tiek mokytojai.

Ne paslaptis, kad žmogaus charakterį lemia du veiksniai: auklėjimas ir genetika. Sakoma, jog prigimties, t. y. genetikos, nepakeisi, bet tinkamas vaiko auklėjimas nugludina aštrius jos kampus.

Skiriasi auklėjimo stiliai

Yra trys tėvų naudojami auklėjimo stiliai:

1. Autoritarinis – tėvų žodis tampa įstatymu, už blogą elgesį griežtai baudžiama. Tėvai vengia parodyti savo vaikui švelnumą, retai jį giria. Jiems labiau rūpi savo pačių ambicijos, standartai, norai, o ne vaiko interesai ir asmenybė, todėl tokių tėvų vaikai neišmoksta atsižvelgti į kitų nuomonę. Fizinės bausmės atrodo labai veiksmingos, nes jos sustabdo vaiko elgesį ir padeda patiems tėvams išsilieti. Šie, mušdami vaikus, jiems įdiegia baimę, menkavertiškumą, keršto troškimą. Dar daugiau – vaikas išmoksta, jog reikia mušti kitus, nes juos myli ir nori gero.

2. Anarchistinis – tėvai reikalauja iš vaikų keleto dalykų iškart, tačiau netikrina, ar vaikai klauso jų nurodymų. Šeimoje vyrauja anarchija, neaišku, kas viršesnis, kas ko turi klausyti. Tokie tėvai viską leidžia, iš vaikų nereikalauja atsakyti už savo elgesį ir jo padarinius. Pastarieji tokiu atveju mažiau pasitiki savimi, jaučiasi nelaimingi, nesugeba kontroliuoti savęs, turi mokymosi sunkumų, nemoka išlaukti, išlaikyti dėmesio.

3. Autoritetingas – tėvai nustato aiškias ribas ir elgesio taisykles. Tačiau kitaip, nei elgiasi autoritarinio auklėjimo šalininkai, yra linkę išklausyti savo vaiką ir atsižvelgti į jo prašymus bei klausimus.

Šeimos taisyklės labiau demokratiškos negu diktatoriškos. Autoritetingo auklėjimo šeimose paisoma vaikų norų, bet tėvai aiškiai pateikia savo sprendimus ir reikalavimus. Pavyzdžiui, neperkamas naujas daiktas ne dėl to, kad krizė ar bloga tėvų nuotaika, bet kad tuos daiktus, netgi kelis, jų vaikas turi ir jais nesinaudoja arba nesaugo.

Yra šeimų, kuriose vaikai išvis neprižiūrimi ir neauklėjami. Kitas kraštutinumas, kada vaikas auginamas kaip „princas“ ir viską už jį padaro tėvai. Visais šiais atvejais vaikai turi bendravimo, elgesio problemų.

Bausmės samprata

Bausmė yra būtina ir reikalinga vaiko elgesio valdymo dalis, tačiau ji neturi būti fizinė. Todėl verta įsidėmėti keletą dalykų:

• pozityvus paskatinimas už gerą elgesį yra kur kas efektyvesnis nei bausmė už blogą elgesį;

• elgesys, kurio reikalaujama iš vaiko, turi atitikti jo gebėjimus;

• taisyklės, kurių vaikas turi laikytis, ir jų nesilaikymo padariniai turi būti išaiškinti iš anksto;

• bausmė turi atitikti netinkamą poelgį ir būti taikoma nedelsiant;

• vaikai mokosi iš tėvų;

• jei vaikas labai dažnai pažeidžia taisykles, tikėtina, kad tai ne vaiko, o šeimos ar namų atmosferos problema.

Svarbiausia – atsiminti pagrindinę taisyklę: dėmesį reikia kreipti tik į vaiko elgesį, nes meilė yra besąlygiška. Vaikas vertas jūsų meilės vien dėl to, kad jis yra, ir toks, koks yra. Jam jūsų meilės gyvybiškai reikia.

Daiva LENČIAUSKIENĖ

Pedagoginės psichologinės
tarnybos psichologė