Pernai rajone bankrutavo penkios įmonės

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Įmonių bankroto valdymo departamento duomenimis, pernai Vilkaviškio rajone oficialiai pradėtos penkios bankroto procedūros.

Užgriuvusi finansinių sunkumų banga nusinešė UAB „Emoteksa“, užsiėmusią prekyba statybinėmis medžiagomis. Jos turtas parduotas varžytynėse. Galutinai likviduotos UAB „Giedrių autotransportas“ ir Gižuose veikusi Alvydo Štrimaičio įmonė. Bankroto procedūra pradėta automobilių prekyba besivertusiai UAB „Vilkrida“. Skaudžiai krizės gniaužtai suspaudė prieš keletą metų iš pelenų lyg mitinis paukštis Feniksas prisikėlusio motelio „Santa Barbara“ savininkus – UAB „Vilkera“, veiklą vysčiusios Baraučiznos kaime (Šeimenos sen.).

Pasak bankrotų administratoriaus Kęstučio Akramo, atstovaujančio šiuo metu kauniečiams priklausančiai firmai „Audersima“, tai toli gražu neatspindi tikrosios įmonių padėties rajone. Vilkaviškyje yra nemažai įmonių, kurios savo veiklos jau seniai nebevykdo, o dėl bankroto procedūros nėra kam kreiptis į teismą arba tiesiog nėra tokio intereso.

Bankrutuojančios firmos neretai paskui save į pražūtį nusitempia ir su jomis susijusias įmones. Ir tai visiškai suprantama, nes vieno ūkio subjekto nemokumas neišvengiamai paliečia kitus, kurie negalėdami atgauti skolų iš bankrutuojančio skolininko savo ruožtu nesugeba įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir taip pat būna priversti nutraukti savo veiklą. Suveikia vadinamasis „domino efektas“.

Nors verslą vystyti rajone šiuo metu nėra lengva, vis dėlto bankrotų administratorius padėties nedramatizuoja. Pasak jo, bankroto procedūra verslininkui dar nereiškia visiško žlugimo, tik atveria jam naują kelią, atsikračius neįvykdytų įsipareigojimų, imtis kitos veiklos.

Atidaryti naują įmonę po bankrutavusios firmos likvidavimo verslininkas gali tuojau pat, jeigu nebuvo įtarta, jog jis sukėlė tyčinį šios žlugimą ir dėl to buvo kreiptasi į teismą, kuris ir nustato, kiek laiko asmuo negali įkurti kitos įmonės.

Pasak ekspertų, pagrindinis bankroto administratorių tikslas yra kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga.

Kreditoriams (pirmiausia – darbuotojams, valstybės mokesčius renkančioms institucijoms ir bankams) sudaromos sąlygos patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto ir finansų. Numatyta ir pačios įmonės interesų apsauga, kad esant galimybei būtų atkurtas finansinis jos stabilumas.

Minėtų tikslų efektyvumą turėtų užtikrinti įstatymas, tačiau piktnaudžiaudami tyčiniais bankrotais skolose skęstantys verslininkai pamina ne tik teisines, bet ir verslo etikos normas.

Negerbdami savo verslo partnerių, jie nusitempia šiuos į neįvykdytų įsipareigojimų liūną, taip pasmerkdami pastaruosius žlugti.

Neretai bankroto sąvoka slepia nesąžiningų ir apsukrių verslininkų gerai apgalvotus veiksmų planus, kuriais siekiama asmeninės finansinės naudos arba verslo partnerio žlugimo.

Tokių ir panašių „scenarijų autoriai“ kuria skolininkų grandines, dažnai išvengdami ne tik teisinės atsakomybės, bet ir finansinių nuostolių.

Taigi įmonei bankroto grėsmė gali kilti ne tik tais atvejais, kai ji yra tiesiogiai nemoki, tačiau ir dėl kitos įmonės mokėjimų sustabdymo, jos nemokumo ar sąmoningo siekio sužlugdyti konkurento verslą ir pašalinti jį iš rinkos.

Ypač rizikuoja tie verslininkai, kurie yra priklausomi nuo pastovių piniginių aktyvų ir kuriems yra priimtini klientų atidedami mokėjimai. Tokie verslininkai tampa fiktyviai įsteigtų įmonių aukomis.

Vilkaviškietis bankrotų administratorius sakė, kad pažeidimu laikomas ir faktas, kai įmonės vadovas, žinojęs apie sunkumus, nesiėmė priemonių ir nesikreipė į teismą, prašydamas iškelti bankroto bylą.

Tada jis privalo padengti administratoriaus ir kreditorių patirtus nuostolius, kurie atsirado dėl jo tylėjimo ir neveiklumo.

K. Akramo teigimu, patiriančios sunkumų įmonės nebūtinai turi kreiptis dėl bankroto procedūros – joms gali būti pasiūlyta restruktūrizavimo paslauga, kuri yra daug paprastesnė ir mažiau skausminga. Tokia įmonė, padedama specialistų, gali padengti įsiskolinimus ir vystyti veiklą toliau.

– Man visada patiko užsienio šalių pavyzdys, kai bankrutuojančios įmonės darbuotojai net nepajunta procedūros vykdymo padarinių, – sakė šios srities specialistas K. Akramas. – Jie ramiai sau dirba, kol vieną dieną atėję į darbą pamato, kad buvusio vadovo vietoje – kitas asmuo.

Finansų maklerio įmonės „FinHill“ duomenimis, 2008 metais bankrotai Lietuvoje pasiekė didžiausią skaičių per pastaruosius 15 metų – bankrutavo 928 įmonės.

Šis skaičius, palyginti su 2007 m., išaugo 53,1 proc. 2008 m. pradėtų bankroto procesų pagal įmonių veiklos rūšis analizė rodo, kad daugiausia bankrutavo prekybos – 269 (29 proc.) ir apdirbamosios gamybos – 217 (23,4 proc.) įmonių.

Statistika liudija ir nebaudžiamumo faktą: nors pradėta dešimtys ikiteisminių tyrimų dėl galimo sukčiavimo ir fiktyvaus bankroto, tik vienetai baudžiamųjų bylų pasiekia teismą.