Po gaisro ant kojų iš naujo stotis padeda geri žmonės

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Žiemos metu laikraščiuose daugėja pranešimų apie gaisrus. Turbūt ne vienas, paskaitęs trumpą žinutę, net neįsivaizduoja, ką tenka patirti tokios nelaimės ištiktiems žmonėms, kaip jiems pavyksta atsistoti ant kojų.

– Vagis tai bent sienas sveikas palieka, o ugnis… – graudinosi prieš keletą savaičių gaisro siaubą išgyvenusi Danutė Daukšienė.

Bartninkų miestelyje gyvenanti ūkininkė sakė, jog labai sunku peržengus pusamžio slenkstį iš naujo stotis ant kojų. Juolab kad beveik visi darbai gula ant vienos pečių. Po gaisro moteris glaudžiasi pas seserį.

Antrajame namo aukšte užsiplieskusi ugnis kruopščiai „nulaižė“ stogą, iš čia buvusių kambarių interjero liko styroti tik mūrinis kaminas. Nors gaisras užgesintas gana greitai ir pirmasis aukštas liko beveik nepaliestas, gyventi name neįmanoma: viskas sulieta vandeniu, nuo šalčio susproginėjo šildymo sistema. Gerai, kad ugnis neišplito į ūkinius pastatus, kuriuose laikomi ūkininkės gyvuliai, nepersimetė į kaimynų namus.

Moteriai savuose namuose teks kurtis iš naujo. Bartninkietė neslėpė, jog be gerų žmonių pagalbos visai būtų nuleidusi rankas. Kasdien ateinanti į tvartus pašerti gyvulių moteris negali sulaikyti graudulio žvelgdama į taip ilgai puoselėtus, o dabar gyventi visiškai netinkamus namus.

Nelaimės ištiktą moterį finansiškai kiek galėdama parėmė Bartninkų kaimo bendruomenė, kunigas A. Dvareckas. Bartninkietei pinigų turėtų skirti rajono Savivaldybė, be to, namas buvo apdraustas.

– Nemažai laiko praeis, kol tuose namuose bus galima gyventi bent su minimaliais patogumais, – kalbėjo tik praeitą balandį tokį pat košmarą patyręs šios seniūnijos Geisteriškių kaimo gyventojas Sigitas Plečkaitis. – Mano nelaimė įvyko šiltu metų laiku, tad buvo galima darbus pradėti ir sienas džiovinti. O čia reikalai tikrai prasti.

Dr. Jono Basanavičiaus sodybos muziejuje vyr. fondų saugotoju dirbantis geisteriškietis sakė dabar jau negalintis ramiai skaityti pranešimų apie gaisrus. Kiekvienąkart jam atmintyje iškyla naktis, kai teko žadinti ką tik įmigusią šešiolikmetę dukrą ir iš pirmojo aukšto kambario išvesti senolę tetą. 93 metus skaičiuojanti moteris net nesuprato, kas atsitiko, ir bandė ginčytis, kad niekas nedega.

– Išbėgome paskubomis. Nespėta pasiimti nieko, nors dukra dar norėjo susirasti kuprinę su knygomis, kad galėtų eiti į mokyklą, – pasakojo apie ištikusią nelaimę S. Plečkaitis. – Būtume gal ir nepabudę, bet prižadino šuo ir smilkstantį stogą pastebėję kaimynai. Kai pamačiau ant šaltos žemės vien su naktiniais marškinėliais stovinčią dukrą ir aplink zujančius žmones, tik tada atsipeikėjau ir supratau, kas galėjo įvykti…

Nurimus šurmuliui, likęs akis į akį su savo nelaime Sigitas suvokė, kad savuose namuose gyventi jau nebegalės. Apatiniuose nesudegusiuose kambariuose telkšojo balos, tvyrojo degėsių tvaikas, mėtėsi apanglėję ir nuo karščio tiesiog susproginėję daiktai… Vyriškis suprato, kad turi tik tai, kuo yra apsirengęs. Daugiau nieko.

Širdį dilgino ir dar ne tokia sena netektis – Sigitas prieš penketą metų palaidojo žmoną.

– Jau buvau bepradedąs atsitiesti, lyg ir pradėjau gyventi iš naujo, – sublizgo geisteriškiečio akys. – Vėl teko gyvenimą pradėti nuo pradžių.

Laimei, po gaisro buvo kur prisiglausti. Stovėjęs tuščias, o paskui išnuomotas uošvių namas tapo tikru išsigelbėjimu. Jame gyvenusi jauna šeima supratingai pati pasisiūlė išsikelti ir užleisti vietą trims pastogės netekusiems žmonėms.

Per vasarą nuo gaisro nukentėjusiame name vyko darbai: kaimo jaunimas valė nuolaužas, nešė, griovė, rinko dar tinkamas medžiagas, į kitą krūvą vertė degėsius. Vietiniai žmonės surinko pinigų, visai nepažįstama moteris atvežė dukrai kompiuterį. Maloniai nustebino Vilkaviškio kultūros centro darbuotojos, kurios atvažiavo į Sigito darbovietę ir atvežė vokelį su pinigais. Gauta parama iš Savivaldybės ir draudimo išmokos.

– Visiems tiesiog draugiškai patariu: drauskitės, nes tai labai didelė parama ištikus tokiai nelaimei, – tvirtino ranką prie širdies pridėjęs S. Plečkaitis. – Nors ir nebuvome apdraudę turtą visa verte, bet ir tai labai pravertė. Nustebino, jog aplinkui staiga atsirado tiek daug gerų ir supratingų žmonių. Vieni pinigais, kiti rūbais, baldais, darbais parėmė. Tad jau rudenį galėjome sugrįžti po savo stogu. Be abejo, dar daug ko trūksta ir reikia nemažai investicijų, kad namai būtų tokie, kaip buvę.

Svarbiausia, jokio aplaidumo, kuris galėjo sukelti gaisrą, šiuo atveju nebuvo. Sigitas sakė reguliariai pats valęs kaminą, prižiūrėjęs kūrenimo įrenginius. Tiesiog tą vėsią balandžio naktį norėta namuose šiek tiek šilumos – iš vakaro pakurta krosnis. Kaip atsitiko, kad išlėkusi kibirkštis suruseno ant stogo, paaiškinti sunku. Geisteriškietis sakė, jog kažkada tekę po gaisro namus Vygreliuose atstatinėti ir jo tėvams. Matyt, toks likimas…