Seneliams pagalbos į namus tenka ir palaukti

Birutė NENĖNIENĖ

Viena iš socialinės pagalbos nusenusiems ir vienišiems žmonėms rūšių yra lankomoji priežiūra namuose. Socialinės pagalbos centre pasidomėjome, kaip šia paslauga naudojasi mūsų rajono garbaus amžiaus žmonės.

Susidaro eilė

Per praėjusius metus 107 rajono gyventojams buvo teikiamos lankomosios priežiūros paslaugos. Paslaugos gavėjų maždaug po lygiai buvo trijuose miestuose (Vilkaviškyje, Kybartuose, Virbalyje) ir kaimo vietovėse, daugiausia – Pilviškių ir Vištyčio seniūnijose.

– Lankomiems seneliams mūsų darbuotojos teikia bendrąsias paslaugas: sutvarko namus, nuperka ir parneša produktų, sumoka mokesčius, atlieka įvairius darbus. Tačiau visų svarbiausia yra bendravimas, kurio neįmanoma įrėminti į sutartyse įrašytus punktus, – sakė Vilkaviškio socialinės pagalbos centro specialistė Karolina Vaščėgienė.

Savivaldybės Specialiųjų poreikių komisija, išanalizavusi seniūnijų pateiktus prašymus ir atitinkamus dokumentus, per praėjusius metus lankomąją priežiūrą paskyrė 23 seneliams. Tačiau dar 12 buvo šios paslaugos laukiančiųjų eilėje nuo ankstesnių metų. Per šių metų pirmuosius du mėnesius lankomosios priežiūros paslaugos naujai pradėtos teikti 6 žmonėms. Šiuo metu paslaugos laukia apie 10 žmonių. Jų prašymai bus patenkinti, kai atsiras laisvų darbuotojų. Norintieji gauti lankomosios priežiūros paslaugą pirmiausia turi kreiptis į savo seniūnijos socialinę darbuotoją, jai pristatyti gydytojo pažymą, jog reikalinga lankomoji priežiūra.

Svarbu bendravimas

Yra nustatyti du pagalbos į namus komplektai. Pirmasis taikomas asmenims, gyvenantiems būstuose su komunaliniais patogumais, kai per savaitę vienam žmogui aplankyti ir suteikti pagalbą skiriama iki aštuonių valandų. Antrasis pagalbos į namus komplektas taikomas asmenims, gyvenantiems būstuose be patogumų ar su daliniais patogumais. Šiais atvejais paslaugos teikiamos iki dešimties valandų per savaitę.

Abiejų paslaugų komplektuose atskiru punktu pažymėtas bendravimas.

„Kol buvę nepažįstami žmonės – lankomosios priežiūros specialistas ir lankomasis – suranda kontaktą, „apsišlifuoja“, praeina savaitė ar daugiau, – sakė K. Vaščėgienė. – Nesiekiama pakeisti lankomųjų įpročių, tačiau su jais susipažįstama, prisitaikoma, vėliau žmonės tampa pažįstami ir atsiranda pasitikėjimas.“

Pagalbininkėmis pasitiki

97-erių kybartietė Teresė Načeskienė sakė, jog stengiasi gyventi „iš paskutiniųjų“, bet jau neįsivaizduoja, kaip sektųsi, jei nebūtų tokios tarnybos. „Viena dukra gyvena užsienyje, du sūnūs ir dukra – Kaune. Šeštadienį ir sekmadienį atvažiavusi kauniškė mane prižiūri, bet per savaitę lieku viena. Nieko pati nepasidaryčiau, galva kvaista, vos pastoviu ant kojų. Smagiau, kai žinau, jog ateis Ramutė. Aš nežinau ir neklausiu, kiek valandų ji turi dirbti pas mane, bet padaro tiek, kiek paprašau. Dar pasėdime, pakalbame“, – žvaliu balsu kalbėjo beveik šimtametė kybartietė. Moteris niekada net nepaklaususi Ramutės pavardės, tik girdėjusi, jog ši rūpestingai patarnauja ir kitiems kybartiečiams.

Vištyčio miestelio gyventoja, aštuoniasdešimt antruosius metus einanti Vanda Debesaitienė, lankomosios priežiūros pagalbos laukė daugiau nei metus. Prieš šešiolika metų likusiai našle tik pastaruoju metu nusilpo regėjimas, o dukros su šeimomis gyvena toli, turi savo sveikatos problemų. Nuo kovo pradžios antradieniais ir ketvirtadieniais po porą valandų pas senolę ateina darbuotoja Virgutė. „Pavardės neklausiau, žinau, kad ji jau lanko kitus žmones, tai dabar ir man šiek tiek patarnaus“, – sakė moteris. Ji pasidžiaugė, jog pagalbininkė per pirmuosius apsilankymus patvarkė namus, atnešė malkų, klausinėjo, ką dar padaryti. „Kitą dieną paprašysiu, kad iškeptų blynų, nes pati nematau“, – savo svajone dalijosi pašnekovė.

Vyrai nepageidauja

Lankomosios priežiūros specialistės namuose daugiausia lanko moteris, nors gal daugiau tokios pagalbos reikėtų vienišiems vyrams.

„Tačiau vyrai kreipiasi retai. Net tais atvejais, kai pagalba jiems siūloma, tvirtina, kad viskas yra gerai. Vieniši žmonės aiškina, jog jiems padeda kaimynai, draugai ir pan.“, – sakė K. Vaščėgienė. Žinoma, per prievartą paslauga neperšama. Svarbu informuoti žmogų, kad reikalui esant žinotų, kur gali kreiptis.

Nemanė esąs senas

Sausio pabaigoje lankomosios pagalbos paslaugos sulaukė vilkaviškietis Albinas Bagdanavičius. Jį su K. Vaščėgiene aplankėme norėdamos pasidomėti, kaip žmogų tenkina paslauga, kokių turėtų pastabų lankomosios priežiūros darbuotojai Irmai.

Prieš septynerius metus likęs našlys, šiemet jau devyniasdešimt pirmuosius einantis vyriškis pajuokavo, jog anksčiau jo „nepripažino senu“, todėl ir pagalbos iš šalies niekas nesiūlė. Tačiau dabar žmogus džiaugiasi, kad jos sulaukė „anksčiau termino“ – nereikėjo laukti metus, kaip buvo perspėtas.

Bagdanavičiai savų vaikų neturėjo, todėl senoliui kartais pagelbėdavo pažįstami. Iš jų ir išgirdo, jog galima prašyti pagalbininkės. „Pagalvojau, kad jei jaunesniems patalkina, kodėl man negalėtų?“ – tokia mintimi savo apsisprendimą pagrindė A. Bagdanavičius. Silpnai reginčiam žmogui jau sunku judėti, tačiau pasiramsčiuodamas lazdele dar nueina į parduotuvę. Pasak jo, „mažesnius daiktus“
pats išsiskalbia, nes visą gyvenimą mėgstantis tvarką. Lankančią darbuotoją žmogus pavadino tokia „gaspadine“, kuriai nereikia nurodinėti, ką namuose patvarkyti. Todėl erdviuose devyniasdešimtmečio namuose šilta, jauku ir švaru – tarsi kelios rūpestingos moterys juose triūstųsi.

Reikėtų privačios
iniciatyvos

Vienas lankomosios priežiūros darbuotojas patarnauja keliems seneliams, kai kuriais atvejais lanko keturis penkis žmones. K. Vaščėgienė pastebėjo, jog lankymo grafiką reikia priderinti ir prie senelių įpročių: vieni mėgsta ilgiau pamiegoti ir pagalbininkų pageidauja sulaukti popiečio valandomis, kiti – priešingai, pagalbos laukia nuo ankstaus ryto. Kartais seneliai norėtų, kad lankomosios priežiūros darbuotojai pas juos užsuktų pasišnekėti ir savaitgaliais. „Aptardami sutartis mes žmonėms paaiškiname, jog šeštadienis ir sekmadienis mūsų darbuotojoms yra poilsio dienos“, – sakė K. Vaščėgienė.

Savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos priežiūros skyriaus vedėja Danutė Grabauskienė pabrėžė, jog bendromis jėgomis reikia ieškoti galimybių, kaip greičiau ir didesniam vienišų bei nusenusių žmonių skaičiui suteikti pagalbą namuose. Būtų sveikintina, jei atsirastų privati iniciatyva, individuali organizacija ar pan. Toks žingsnis tuo labiau reikalingas, nes pastaruoju metu svarstoma, ar ne tikslingiau būtų suteikti paslaugą, nei išmokėti pašalpas slaugai. Ne paslaptis atvejai, kai slaugai skirtus pinigus vaikai pasiima, o jų tėvai lieka be priežiūros.