Nerimaujama dėl mokyklos ateities

Birutė NENĖNIENĖ

Vilkaviškio muzikos mokyklos kolektyvai per Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventes Vilkaviškio bei Kybartų kultūros centruose surengė įspūdingus koncertus. Žiūrovų nuomone, su tokia programa atlikėjai gėdos nepadarytų bet kokioje scenoje. Tačiau yra nerimo dėl sklandančių minčių, jog tokių ugdymo įstaigų, kaip muzikos mokykla, ateityje gali nelikti.

Su Muzikos mokyklos direktoriumi Artūru PEČKAIČIU kalbėjomės apie šios ugdymo įstaigos sėkmes ir tykančias grėsmes.

– Prieš pusantrų metų pasiryžęs dalyvauti konkurse į šios mokyklos vadovo pareigas jaudinotės dėl administracinio darbo patirties stokos. Kaip pasisekė tą kliūtį įveikti?

– Muzikinėje savo profesijos srityje jaučiausi ir jaučiuosi stiprus. Įsivaizdavau, kaip turi atrodyti, kokia turėtų būti muzikos mokykla, bet tikrai nežinojau, kaip tai pavyks padaryti. Labai džiaugiuosi, kad idėjas įgyvendinti labai padeda palankus rajono Savivaldybės administracijos požiūris į meninį vaikų ugdymą.

Buvau vadovavęs tik meno kolektyvams. Man reikšmingesnis įvykis tai, kad ankstesniais metais Kudirkos Naumiestyje pavyko inicijuoti ir buvo įkurtas dabar sėkmingai veikiantis Šakių meno mokyklos filialas.

Darbą Vilkaviškio muzikos mokykloje siejau su didesnėmis galimybėmis, noru įnešti naujesnių vėjų. Buvo ir šiek tiek nostalgijos, nes šioje mokykloje esu baigęs akordeono specialybę.

– Prisiminkite tų „vėjų“ stipresnius dvelktelėjimus.

– Šiek tiek atnaujinome materialinę mokyklos bazę, panaudoję tėvų įnašus už vaikų ugdymą nusipirkome instrumentų. Baigdamas studijas savo magistrinį darbą rašiau apie ansamblių svarbą ugdymo procese, todėl gerai suvokiau ir turėjau praktikos, kokią didelę reikšmę vaikams turi grojimas muzikiniuose kolektyvuose, kaip tokia forma ugdomi jų muzikiniai gebėjimai. Todėl ir Vilkaviškio muzikos mokykloje nusprendžiau siekti, kad didesnis dėmesys būtų skiriamas ansambliams. Šiek tiek pakoregavome ugdymo planą, „perstumdėme valandas“ ir galėjome sukurti daugiau kolektyvų. Akordeonistų ansamblis išaugo iki orkestro. Įsikūrė folklorinis ansamblis, liaudiškos muzikos kapela, subūrėme dar vieną – jaunučių – chorą, ėmiausi vadovauti lengvosios muzikos grupei. Birbynių, gitarų ansambliai atnaujino programas.

– Norint pasiekti rezultatų, reikia daug repeticijų ir darbo…

– Dabar patys mokiniai nori daugiau repetuoti. Klasėje mes ugdome gebėjimus valdyti instrumentą. Tačiau kiekvienas, norėdamas įvaldyti jį taip, kad būtų galima koncertuoti visuomenei ir sulaukti didžiulių aplodismentų, turi įdėti daug darbo. Kolektyve to pasiekiama lengviau ir noriau, nes norisi kartu muzikuoti, kyla didesnis susidomėjimas. O kai nori – tai ir pasiekiama.

Labai džiaugiuosi visu Muzikos mokyklos kolektyvu, kiekvieno žmogaus iniciatyvomis, pastangomis.

– Kaip dažniau repetuojantys, pagausėję kolektyvai išsitenka ankštose mokyklos patalpose?

– Tai – labai didelė problema. Turime tik mažą salę, kolektyvams repetuoti laikas „suspaustas“, todėl rajono Tarybos sprendimu dirbame ir šeštadieniais.

– Argi nėra jokių prošvaisčių įsikurti erdviau?

– Po gražiai nuskambėjusio šiemetinio šventinio koncerto rajono meras lyg ir pažadėjo, kad maždaug po trejų metų turėtume įžengti į kitas patalpas. Būtų labai puiku, jei mums žadamas skirti istorinis pastatas J. Basanavičiaus gatvėje su Europos fondų parama būtų renovuotas. Šios patalpos visiškai atitiktų mūsų ugdymo įstaigos poreikius.

– Tačiau mūsų skaitytojai sunerimę dėl Švietimo ir mokslo ministerijos pozicijos, net kalbama apie tokių ugdymo įstaigų naikinimą.

– Dalyvavau Neformalaus ugdymo koncepcijos projekto pristatyme, išgirdau daug prieštaringų nuomonių. Jei pasakyčiau, jog ruošiamasi sugriauti meno mokyklas, mane tuoj pat sukritikuotų. Oficialiai niekas neprisipažįsta, jog norima tai padaryti. Tikiu, kad po reformos muzikos mokyklos išliks, bet mes jau esame matę tokių pertvarkų kitose srityse. Neretai po reformų būna tik blogiau.

– Jūs turite galvoje Neformaliojo ugdymo reformą?

– Taip. Yra ruošiami Švietimo įstatymo pakeitimai, kurie turi įsigalioti nuo liepos 1 dienos. Ten yra nemažai neapibrėžtų ir logiškai nesuvokiamų teiginių. O tai verčia suklusti ir susimąstyti.

Įžvelgdami grėsmes garsiausi šalies muzikai viešu laišku išreiškė nuomonę, jog Neformaliojo ugdymo koncepcija pakerta muzikinio ugdymo pamatus, ir prašė Prezidentę, Seimą bei Vyriausybę atkreipti į tai dėmesį.

Anot laiško autorių, muzikos mokyklos turi likti ne popamokinio, saviveiklinio ar kitokio pobūdžio būreliais, bet ugdymo įstaigomis, o muzikinių įgūdžių lavinimas ir muzikavimas negali būti pakeista vien pramoga, diletantišku laiko leidimu. Šios mokyklos turi būti deramai finansuojamos, privalo likti Švietimo ir mokslo ministerijos žinioje ir t. t.

– Teko girdėti, kad ir vilkaviškiečiai dėl to netyli.

– Mokyklos bendruomenė susipažino su būsimos pertvarkos planais. Gerai žinodami savo situaciją, pateikėme pasiūlymų. Visa tai apsvarstę mokyklos taryboje suformulavome kreipimąsi ir jį perdavėme Seimo nariui A. Butkevičiui. Išgirdome pažadą, jog mūsų nuomonė bus perduota Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui. Savo tekste išdėstėme, ko iš tikrųjų dabar labiausiai norime: kad negriautų to, kas per ilgus dešimtmečius Lietuvoje padaryta geriausio muzikinio ugdymo srityje.

– Nepaisant sklandančių grėsmių, Jūsų kolektyvas mato ugdymo perspektyvas.

– Kitais mokslo metais bandysime priimti dar daugiau mokinių, nors ir šiais mokslo metais jau padidinome jų skaičių. Ieškosime profesionalių specialistų pageidaujamai būgnininkų grupei, kurią dabar mokau pats. Turime ir daugiau minčių.

– Koncertuose matėme Jus grojantį įvairiuose kolektyvuose, skambėjo Jūsų aranžuoti kūriniai.

– Kiek sugebu, patariu, instrumentuotes parašau, pamokau instrumentais groti, papučiu birbynę ir kt. Normaliai groju vienu instrumentu – akordeonu, o visais kitais – tiek, kiek reikia.

Pirmasis instrumentas, kuriuo išmokau groti, – tai man, penkerių metų vaikui, atnešta Senio Šalčio armonika. Man patiko daug dalykų, tačiau labiausiai traukė muzika. Ją pasirinkau, studijavau ir manau, jog iki šiol gerai sekasi.

– Vadinasi, muzikavimas yra ir Jūsų profesija, ir hobis.

– Iš tikrųjų turiu daugiau pomėgių. Džiaugiuosi, kad galiu gyventi sodyboje kaime, kur supa gamtos ramybė, grynas oras.

– Ko reikia, kad Jūsų kartos žmogus jaustųsi laimingas čia, Lietuvoje, savame krašte?

– Aš į savo darbą pirmiausia žiūriu kaip į kūrybą, imuosi įgyvendinti idėją negalvodamas apie pinigus. Kada į profesinę veiklą žvelgi kūrybiškai, tada nejučiomis pamatai ir rezultatą. Šitaip mane galbūt subrandino darbas su jaunimu, nes neturiu teisės būti ribotas, kiekvieną kartą privalau pateikti naujovių, sudominti.