Karo dėl „lesyklėlės“ pabaigos dar nematyti

Praeitų metų pabaigoje suinteresuotos valstybės institucijos bendru sutarimu nutraukė daugiašalį bendradarbiavimo susitarimą su rajono Savivaldybe ir UAB „Vildega“ dėl automobilių stovėjimo ir eilių reguliavimo pasienyje. Tačiau naujoji važiavimo per sieną tvarka tapo tikru galvos skausmu Kybartų gyventojams. Automobilių eilės, triukšmas ir teršiama aplinka piktina kybartiečius. Deja, automobilių eilių problemos niekas nesprendžia, nes Susisiekimo ministerija ir rajono Savivaldybė „sėdi apkasuose“ ir svaidosi pareiškimais – atsiliepimais, kaltindamos viena kitą politikavimu ir įstatymų nesilaikymu.

Akivaizdu, kad karas dėl vadinamojo terminalo, arba, pasak susisiekimo ministro E. Masiulio, „lesyklėlės“, tęsiasi.

Įtampa pasienyje pradėjo kaisti kur kas anksčiau, nei buvo nutrauktas minėtas daugiašalis bendradarbiavimo susitarimas. Dar praėjusių metų pavasarį, kai laikinai uždarius Sudargo pasienio punktą lengvųjų automobilių srautas plūstelėjo Kybartų link. Pigios degtinės bei degalų pirkėjai-pardavėjai su neįgalumo pažymėjimais ir be jų ėmė rikiuotis Kudirkos Naumiesčio bei Draugystės gatvėse. O iš čia, neužsukdami į terminalą, neįgalieji ar jais apsimetusieji kirto valstybės sieną su Kaliningrado sritimi. Padėti suvaldyti neįgaliuosius buvo paprašytas net Seimo narys A. Butkevičius. Atrodo, reaguota buvo nedelsiant, nes UAB „Vildega“ direktorius „Respublikos“ žurnalistei prasitarė, jog neįgaliųjų kelias per sieną netrukus irgi gali būti apmokestintas. Pasak verslininko, „Seimo narys Algirdas Butkevičius jau užregistravo pataisą Seime. Nes tokie „invalidai“, kaip tie, kurie važiuoja be eilės, diskredituoja invalido vardą“, – neslėpė pasipiktinimo A. Gražulis“ („Respublika“, 2009-08-18). Tačiau nelaukdamas, kol A. Butkevičiaus pataisa taps įstatymo „botagėliu“ neįgaliesiems, į Kybartus atvykusiems Pasienio tarnybos vadovams A. Gražulis pateikė keistą siūlymą. Jis paprašė, kad jo vadovaujamai bendrovei „būtų leista automobilių važiavimo eiliškumą per sieną kontroliuoti užkardu ar šviesoforu. Taip neva būtų lengviau kontroliuoti sienos kirtėjus, sumažėtų netvarka eilėse“ („Ekstra“, 2009-08-09). Tačiau pasieniečiai suabejojo, ar tai neprieštarautų įstatymams, todėl privačiai bendrovei nebuvo leista pasienyje statyti nuosavo šviesoforo.

Tuo pačiu metu glaudžiai susijusius privataus verslo bei „viešojo intereso“ reikalus derino ir meras A. Bagušinskas su savo patarėjais. Jis surengė ne vieną pasitarimą, bandydamas įtikinti pasienio tarnybas ir toliau bendradarbiauti su „tvarkos ir ramybės garantu“ Kybartų mieste – UAB „Vildega“. Svarbiausia buvo įtikinti pasieniečius, kad šie, kaip ir anksčiau, per sieną nepraleistų tų, kurie neturi terminale išduoto kvito. Tačiau pasieniečiai leido merui suprasti, jog „jų darbas – tikrinti, ar sieną kertantis asmuo, transporto priemonė turi reikiamus dokumentus bei teisę kirsti Lietuvos ir Rusijos sieną, o ne reikalauti iš žmonių, kad jie užsuktų į privačios bendrovės administruojamą stovėjimo aikštelę“ („Santaka“, 2009-09-15).

Pasieniečiams atsisakius „bendradarbiauti“, UAB „Vildega“ iškilo rimta grėsmė garantuotoms bendrovės pajamoms. Turėdamas tvirtą užnugarį, terminalo savininkas A. Gražulis neieškojo žodžių kišenėje nesukalbamiems pasieniečiams. Jis „niekaip negalįs suprasti tokio pasieniečių nenoro bendradarbiauti“, netgi manąs, kad „iš tokios netvarkos pasieniečiai turi naudos“. A. Gražulis „mat turįs duomenų, kad be eilės sieną kerta ne vien invalidai, bet ir pasieniečiams gerai pažįstami, kažkokia veikla už sienos užsiimantys asmenys“ (ten pat, „Santakoje“ ).

Mero kabinete bendrovės vadovas ne tik žarstėsi kaltinimais pasieniečiams, bet neslėpė, jog vykdė dar kažkokią neteisėtą operatyvinę sekimo veiklą pasienyje! Sudarė jam įtartinų, nuolat sieną kertančių automobilių juoduosius sąrašus!

Šiandien vargu ar kas nors dorai paaiškins, kodėl prieš aštuonerius metus valstybės tarnybų atstovai pasirašė su rajono Savivaldybe bei UAB „Vildega“ tokį žeminantį susitarimą, leidusį privatininkui kontroliuoti ne tik sieną kertančius vairuotojus, bet ir pačius pasieniečius? O jiems atsisakius „bendradarbiauti“, tiksliau – dirbti kontrolieriais privačiame terminale, pasienio tarnybos statutiniai pareigūnai kaltinami ir net bandomi šantažuoti kažkokiais „juodaisiais sąrašais“!

O visa tai rajono meras dangsto pareiškimais, ginančiais Kybartų bendruomenės interesus!

Jeigu būtų nuoširdžiai rūpėję Kybartų gyventojų bei pačios Savivaldybės interesai, tai šiandien kybartiečiai nebūtų tapę valdžios institucijų žinybiškumo ir kažkieno interesų įkaitais. Rajono meras A. Bagušinskas (ir ne tik jis) dėl dabartinės situacijos Kybartuose turėtų raudonuoti, o ne vaizduoti skriaudžiamą – štai „valstybė už tranzitinių automobilių srautus, vykstančius per Lietuvos teritoriją, gauna didžiules pajamas, tačiau nieko neinvestuoja, kad būtų užtikrinta gyventojų rimtis ir saugumas pasienio rajonuose“ („Santaka“, 2010-01-12).

Tada galima paklausti, kas suraitė parašą ant sutarties net dvidešimčiai metų, kad tos didžiulės pajamos byrėtų ne į Savivaldybės, o į privatininkų kišenę? Ar ne todėl terminalo steigimo aplinkybėmis susidomėjusių žurnalistų klausimas, kodėl Savivaldybė atidavė į privačias rankas terminalą Kybartuose, toks nepatogus? Kodėl žiniasklaidos atstovams aiškinantis šio sandorio aplinkybes ir priežastis garbūs valdžios vyrai staiga sutrinka ir kaip penkiamečiai vaikai išsisukinėja nuo žurnalistų klausimų?

„Savivaldybė negalėjo įsteigti įmonės, nes Savivaldybė paslaugų neteikia“, – sakė meras. Ir čia pat susigriebęs pasitaisė: „Tačiau tuo metu, kai buvo pasirašyta sutartis su „Vildega“, mes neturėjome pinigų steigti įmonę…“ Taip „kabindamas makaronus“ „Valstiečių laikraščio“ žurnalistui painiojosi A. Bagušinskas („Valstiečių laikraštis“, 2009-02-25).

„Vietinė valdžia nusprendė skelbti viešą konkursą ir ieškoti privataus kapitalo“, – bando atsiriboti nuo terminalo steigimo užkulisių Seimo narys A. Butkevičius. Esą „biudžete nebuvo automobilių stovėjimo aikštelei – Kybartų terminalui – įrengti 2 milijonų litų“ – taip teigė Seimo narys („Valstiečių laikraštis“, 2009-03-07).

Kalbos apie automobilių aikštelės steigimui būtinas milijonines sumas – laužtos iš piršto, nes jokio investicinio projekto arba programos Savivaldybėje parengta ar pateikta nebuvo. Gal A. Butkevičiui žinomi, tačiau nuo visuomenės slepiami kažkokie terminalo investicijų „slaptieji protokolai“? Nes ir „Vildegos“ vadovas A. Gražulis teigia tą patį, esą „mes investavome du milijonus“. Jau pradėjus veikti terminalui, teko matyti atliktų darbų dokumentus tik už 370 tūkst. litų. Dar reikėtų pridėti apie 20 tūkst. litų, kurie buvo skirti Kybartų miesto šaligatviams, tačiau A. Butkevičiaus nurodymu ši iš valstybės biudžeto gauta suma atiteko „Vildegai“… Matyt, su terminalo investicijomis yra taip, kaip tame anekdote: kiek reikės – tiek ir bus!

„Galiu labai šventai pasakyti, kadangi esu tikintis, „Vildegos“ aš niekada neprotegavau ir jokių reikalų su ja neturiu“, – dievagojosi socialdemokratų vedlys („Respublika“, 2009-08-18). Bet kartais nelabasis sugundo meluoti net ir labai religingą, o jeigu jis yra dar politikas, tai kipšui tokį veikėją sugundyti – vieni juokai. Taip neseniai atsitiko Algirdui Butkevičiui. Kas, jei ne skeltanagis galėjo timptelėti Seimo nariui už liežuvio? „Mano giminėje nėra nė vieno komunisto ir pats šiai partijai niekada nepriklausiau!“ – buvęs komunistas ir buvęs ministras A. Butkevičius nemirksėdamas melavo Panevėžyje („Ūkininko patarėjas“, 2010-03-09).

Tačiau manau, kad visiems tikras akibrokštas turėtų būti naujausios A. Butkevičiaus įžvalgos terminalo steigimo peripetijose: „Suprantu pasienį kertančių vairuotojų pyktį, kai lupama už aikštelę, į kurią vairuotojai verčiami važiuoti, tačiau tokia sistema sukurta, prisidėjus patiems konservatoriams. Pabrėžiu, jog tarp manęs ir minėtos bendrovės savininko nėra jokių sąsajų. Visuomenė turi būti informuota, kad ne socialdemokratų noru buvo įrengta minėta aikštelė“, – sako A. Butkevičius (Socialdemokratai. lt, 2009-12-01).

Kaip dabar jaustis A. Bagušinskui po tokios keistos partijos bičiulio mąstysenos vingio? Tikrai „sumautai“, taip nuosekliai ir atkakliai gynus „teisingą reikalą“, kad terminale mokesčiai – teisėti ir teisingi! Ir šitaip nuvilti rinkėjus, kurių dauguma įtikėję, jog terminalas „gimęs“ iš A. Butkevičiaus gerų norų ir politinės valios! Pasirodo, ir čia, socialdemokratų tėvonijoje, savo nešvarius nagus prikišę konservatoriai!

Jeigu rimtai, tai Kybartų terminalo steigimo istorija ir tebesitęsiantis karas dėl jo – politikų sukurtas chaosas. Aukštus postus užimantys žmonės, kaip matome, nesijaučia atsakingi dėl to, kas dabar vyksta Kybartuose. Priklausomai nuo aplinkybių, jie lengvai keičia nuomones, pozicijas, o atsakydami į nepatogius klausimus – tiesiog išsisukinėja arba meluoja. Todėl karo dėl „lesyklėlės“ pabaigos dar nematyti.

Algimantas GREIMAS