Vėlyvos moksleivių linksmybės pasibaigė visai nelinksmai

Eglė MIČIULIENĖ

„Norime, kad kiti pasimokytų iš šios istorijos“, – sakė į redakciją užsukę du jauni žmonės.

Vienas – dar moksleivis, kitas – be tėvų gyvenantį mokinį ginti stojęs vyresnis kaimynas.

Baigėsi muštynėmis

Jau pilnametystės sulaukęs, bet dar vienuoliktoje klasėje besimokantis Modestas papasakojo kone eilinę istoriją apie jaunimo „susibėgimą“ ir jo metu kilusias muštynes.

Tiesa, baigtis ši istorija galėjo visai liūdnai.

Vieną savaitgalio vakarą keli vieno mūsų rajono miestelio jaunuoliai susibūrė pas draugą. Kartu buvo ir aštuoniolikmetis Modestas.

Viskas vyko ramiai, kol, pasak Modesto, pas vakarėlio šeimininką užsuko dar vienas draugas kartu su nekviestu svečiu – toje pačioje mokykloje besimokančiu dvyliktoku Mantu.

Po kurio laiko Modestas su Mantu apsižodžiavo.

– Jis pakvietė mane į lauką „aiškintis“, o ten gavau mušti. Bet kiti mus išskyrė, ir Mantas su draugu išėjo namo, – pasakojo Modestas.

Likusi vaikinų kompanija taip pat nutarė skirstytis.

Tačiau jau eidamas su draugu namo Modestas vėl sutiko Mantą. Šis buvo ne vienas – jau su dviem draugais.

– Nenorėjau problemų, galvojau, ramiai pro juos praeisiu – ir viskas. Bet jis manęs jau ieškojo. Draugas prie manęs kibusį Mantą norėjo sulaikyti, kad neįvyktų konfliktas, tai gavo mušti pats, – pasakojo Modestas.

Naktį – atsiprašyti

Tadui grįžus namo nakties įvykiai nesibaigė.

Buvo maždaug pirma valanda, kai vaikinas išgirdo beldimą į duris. Už jų stovėjo Modestą ir jo draugą gatvėje užkabinusi trijulė.

Aštuoniolikmetis pasakojo, jog atidaręs duris iš karto nesuprato, kas vyksta, tik pajuto smūgį. Tada, apgraibomis čiupęs ant palangės gulėjusį metalinį turėklą, trenkė juo tarpduryje buvusiam Mantui į galvą ir išstūmė jį pro duris.

Užsirakinęs moksleivis laukė, kas bus toliau. Bet už durų likę neprašyti svečiai jį tik iškoneveikė ir pasišalino.

– Kitą dieną Mantas aiškino, kad tą naktį buvo atėjęs atsiprašyti. Tokiu laiku… – stebėjosi vaikinas.

Kaip vėliau paaiškėjo, Mantas buvo nuvežtas pas medikus, jam susiūta galva. Moksleivis su tėvais kreipėsi į teismą.

Strypu per galvą gavusiam vaikinui buvo atlikta kūno sužalojimo ekspertizė. Tačiau abdukcijos pažymas turi ir Modestas bei jo draugas, kuris buvo sumuštas pakeliui į namus.

„Kaltas, nes gynėsi savo namuose“

Čia reikėtų priminti, jog aštuoniolikmetis Modestas gyvena vienas. Tą naktį, kai į jo namus atėjo trys jaunuoliai, vaikinas skambino savo kaimynui, kuris dirba apsaugininku, tačiau šis telefono ragelio nepakėlė.

Vis dėlto kitą dieną išsiaiškinęs, kas atsitiko, kaimynas nusprendė mokinio nepalikti bėdoje ir jam pagelbėti.

Jis patarė Modestui parašyti pareiškimą policijai, pats šį palydėjo į komisariatą.

Labiausiai vyrą papiktino tai, jog valdiškoje įstaigoje dirbanti Manto mama išsikvietė Modestą į savo darbovietę. Ji aiškino, jog geriau tartis gražiuoju ir siūlė, kad Mantas atlygintų jos sūnui padarytą žalą, kitaip reikalus teks spręsti per teismą. Esą, kam jam, jaunam, teistumas?

– Abu Manto tėvai – žinomi miestelyje žmonės, mama – valdininkė. O Modestas tėvo neturi, mama išvykusi dirbti į Vokietiją. Vienas jis tikrai nebūtų apsigynęs, todėl nutariau padėti. Buvo keista ir pikta, kai Modestui siūlė atsiprašyti ir atlyginti nuostolius. Už ką atlyginti? Už tai, kad buvo užpultas savo paties namuose? – stebėjosi Modesto gynėjas. – Nežinau, gal tas Mantas ir nėra labai blogas, bet jis jaučiasi lyg ir esąs aukštesniame socialiniame sluoksnyje, nes tėvai užima tam tikras pareigas. Todėl mes norime, kad ir kiti žinotų, kas gali nutikti, ir nebijotų kovoti už savo teises.

Tiesa, kitą dieną pareiškimą iš teismo Mantas atsiėmė, o Modestui buvo pasiūlyta susitarti gražiuoju.

Taigi konfliktas lyg ir buvo išspręstas taikiai. Tačiau Modestas nėra tuo tikras. Mat Mantas jam metė: „Net jei viskas ir baigsis gražiuoju, vis tiek susitikęs tave „atkalsiu“.

Į namus nesilaužė

Išgirdusi, kad Modestas su kaimynu kreipėsi į žurnalistus, Manto mama nustebo.

– Nesuprantu, ko jie pas jus atėjo, juk vaikai jau susitaikė. O kaimynas kišasi ne į savo reikalus. Iš tikrųjų tas vaikinas
pats kaltas. Sužeidė mano vaiką – jam reikėjo siūti galvą – ir įsivaizduoja, kad yra teisus. Taip, Mantas atėjo į Modesto namus, bet nei jis laužėsi, nei per langą lindo. Man sūnus sakė, kad atsiprašyti ėjo. O tas atidarė duris ir traukė su geležiniu mietu per galvą. Argi šitaip galima? Galėjo ir užmušti prie akies į smilkinį pataikęs. Jei jūs pas mane naktį ateisite pagalbos prašyti, o aš jums trauksiu su lazda per galvą – argi tai gerai? – kalbėjo mama.

Išgirdusi apie sūnaus grasinimus „atkalti“ Modestą moteris pasakė tik tiek: „Vaikų šneka. Jie gi ereliai…“

Iš šios istorijos kiekvienas gali daryti savo išvadas. O ji pamokanti ne tik naktinius pobūvius mėgstantiems mokiniams, bet ir tėvams. Ir tiems, kurie beatodairiškai gula krūtine už naktį grįžusį kruviną savo vaiką, ir tiems, kurie, galbūt ir vargo stumiami, palieka atžalas vienus namuose, o patys išvyksta dirbti į užsienį. Nes, kaip sakoma, gerai, kol viskas gerai baigiasi…