Atodangos

Liepsnojančios aistros dėl futbolo

Prisipažinkime – ne visi esame užkietėję sporto sirgaliai, bet pasaulio futbolo čempionatas Pietų Afrikos Respublikoje nemažai lietuvaičių ilgam laikui prikaustė prie televizoriaus ekrano. Nesvarbu, kad mūsų antroji religija ne futbolas, o krepšinis, bet pažiūrėti, kaip žaidžia pasaulio futbolo elitas, tikrai verta.

Visi žymiausi sporto komentatoriai ir ekspertai vieningai tvirtina, kad Europos valstybėse futbolo nacionalinių rinktinių žaidimo lygis, palyginti su praėjusiais pasaulio čempionatais, smarkiai krito. Sako, žaidėjai paseno ir išpuiko, tapo arogantiški, nelabai nori klausyti trenerių nurodymų. Kaip neigiamas pavyzdys pateikiama Italijos nacionalinė rinktinė. Komanda, prieš ketverius metus iškovojusi pasaulio taurę, nepasiekusi nė vienos pergalės, gėdingai išvyko namo nepatekusi į antrą čempionato etapą.

Pasipūtusius italus įveikė kukli mažutės Slovakijos rinktinė, kuri pateko į aštuntfinalį kartu su kitomis stipriausiomis komandomis. Italų sirgaliai negalėjo patikėti savo akimis, o paskui įtūžę ėmė šaukti savo dievukams: „Eikite dirbti, jei nemokate žaisti futbolo.“

Italijos pavyzdžiu pasekė ir Prancūzijos rinktinė. Neiškovojusi nė vienos pergalės ji taip pat iškrito iš tolimesnių čempionato etapų. Graikija ir Danija, savo sąskaitoje turinčios po vieną pergalę ir po du pralaimėjimus, vėlgi susikrovė lagaminus namo. Anglijai pakako vienos pergalės ir dviejų lygiųjų, kad „praslystų“ į kitą čempionato etapą, bet čia ją iškart triukšmingai „sumalė“ Vokietijos rinktinė. Kas liko iš galingų Europos futbolo komandų? Galima sakyti, tik Vokietijos ir puikiai pasaulio čempionatą trimis pergalėmis iš eilės pradėjusios Olandijos ekipos.

Visai su kita nuotaika žiūrovai stebi Pietų Amerikos valstybių nacionalinių rinktinių pasirodymą. Argentina, Brazilija, Čilė tikrai nepatirs gėdos dėl savo sportininkų žaidimo. Jų virtuoziška kamuolio valdymo technika, komandą uždegantis azartas… Kartais atrodo, kad jie aplink kamuolį šoka capuerą, liaudies šokį su džingo elementais. Nors ir jų komandose neapsieita be reformų. Brazilijos rinktinės treneris, kieto vokiško charakterio C. Dunga, ruošdamas rinktinę čempionatui, išvaikė iš jos žiūrovų numylėtinius futbolo dievaičius Ronaldo, Ronaldinho, R. Carlosą, Adriano… Treneris nepasidavė sirgalių ir sporto žurnalistų spaudimui. Jis į kritiką tvirtai atrėžė: „Jokiais laikais Brazilijos rinktinėje nebuvo ir dabar nėra nepakeičiamų žaidėjų“. Čia ir sporto ekspertai pritaria trenerio nuomonei, nes, anot jų, rinktis yra iš ko – panorėjęs treneris galėtų sukomplektuoti dar keletą ne prastesnio lygio komandų.

Daugelis pasaulio futbolo čempionate dalyvaujančių rinktinių trenerių žino, kad po čempionato jų sportinė karjera gali pasibaigti. Jiems niekas nedovanos už apmaudžius komandos pralaimėjimus. Kartais žmogiškai gaila tų žilų, pavargusių nuo audringo gyvenimo ir pernelyg sunkios atsakomybės naštos žmonių. O iš tiesų tą naštą turėtų solidariai dalytis visi: treneriai, žaidėjai, sporto vadovai, na, ir mes, žiūrovai, išpaikinę kai kuriuos futbolininkus savo perdėta meile ir liaupsėmis.

Mes patogiai įsitaisę krėsle priešais televizoriaus ekraną su alaus bokalu rankoje žavimės puikiu žaidimu arba atvirkščiai – į šuns dienas dedame ne laiku švilpiantį teisėją, Dievui į langus šaudančius žaidėjus ir už viską atsakančius trenerius. Mums tai tik žaidimas, puiki pramoga. Bet žaidėjams ir jų treneriams – sunkus ir alinantis darbas. Tai jų gyvenimas. Jie nedvejodami aukoja visą savo energiją, talentą, sveikatą… Žaidėjai ir treneriai negali būti nei geresni, nei blogesni. Jie yra tokie, kokie yra. Ir ne mūsų valiai juos pakeisti. Nesvarbu, kaip sužaistų – iškovotų pergalę ar pralaimėtų – žiūrovai vis tiek šėls.

Čilės sirgaliai po rinktinės pergalių iš džiaugsmo siaubia miestų gatves, daužo parduotuves ir automobilius, o nusivylę savo rinktinės nesėkmėmis italai saviškiams su įtūžiu šaukia: „Eikite dirbti…“

Aistros liepsnoja ne tik žaidimo aikštėje, bet ir gatvėse.

Vytas DRUNIS