Paežerių dvaro festivalis su vilkaviškiečiais atsisveikino iki kitų metų

Paskutiniam Paežerių dvaro festivalio koncertui jau nereikėjo specialios scenos kaip per jo atidarymo renginį. Muzika vėl skambėjo po restauruotu rūmų balkonu, pasipuošusiu atnaujintu turėklų ažūru ir baltomis kolonomis.

Pasisvečiavęs Marijampolės ir Vilkaviškio kultūros centrų salėse, Vilkaviškio katedroje, trečiasis Paežerių dvaro festivalis baigiamajam koncertui klausytojus vėl pakvietė į Paežerių dvaro parką. Padovanojęs penkias tiek stilistiniu, tiek žanriniu požiūriu skirtingas klasikinės kamerinės muzikos šventes, praėjusį šeštadienį festivalis baigėsi styginių instrumentų okteto atliekama muzika. Paežerių dvaro festivalio oktetas – unikalus kolektyvas, į kurį praėjusiais metais susibūrė iškilūs Lietuvos stygininkai, neišsibarstė ir savo grojimu dar kartą džiugino festivalio fanų ausis. Lydimas nuotaikingų vakaro konferansjė Viktoro Gerulaičio komentarų koncertas suteikė ir nemažai žinių apie oktetams parašytą muziką bei jos autorius.

„Džiaugiamės, kad vis daugiau žmonių atsigręžia į intelektualiąją klasikinę muziką. Ji neatrodo klausytojams svetima, bauginanti ir nepažįstama, žmonės randa joje prasmę ir malonumą“, – savo misiją yra apibūdinę šio festivalio organizatoriai. Jiems, jauniems profesionaliems atlikėjams Eglei ir Aidui Strimaičiams, baigiamojo koncerto metu buvo skirta ne viena padėka, įteiktas ne vienas gėlės žiedas. Padėkota ir visiems festivalio rėmėjams bei klausytojams.

Kiekvienas Paežerių dvaro festivalis turi savo staigmenų ir naujovių. Šiemet jame greta
M. K. Čiurlionio kvarteto klasikos, unikalaus vokalinio ansamblio „Acusto“ dainavimo, nuotaikingo poezijos bei muzikos vakaro su aktoriumi Rolandu Kazlu atsirado ir „Džiazo traukinys“ iš Klaipėdos. „O kodėl negalėtų atsirasti ir simfoninis orkestras? – garsiai samprotavo paskutiniojo vakaro vedėjas V. Gerulaitis. – Anksčiau ar vėliau jis čia atsiras. Šitas dvaras ir šita publika to verti.“

Ir net nekyla klausimas, ar įvyks ketvirtasis Paežerių dvaro festivalis. Juk atsisveikinant buvo pasakyta: „Po metų – vėl čia. Neišvengiamai…“

„Santakos“ inf.