Atodangos

Ar katinas ir katė yra šeima?

Dabar tapo madinga diskutuoti apie šiuolaikinės šeimos modelį. Tradicinės šeimos supratimas – vyras, žmona ir vaikai – jau netenkina trečiosios lyties propaguotojų. Atseit, toks šeimos modelis tapo atgyvena, varžo žmogaus laisves, pasirinkimo teisę.

Daugelyje valstybių į kultūros, švietimo, socialinę sferą vis aktyviau, vis agresyviau veržiasi nužmoginimo pradas. Laukinė nežabotų aistrų ir instinktų laisvė įteisinama valstybės įstatymais. Įteisinta prostitucija – pati bjauriausia moters asmenybės pažeminimo forma. Įteisinamas lengvesnių narkotikų vartojimas (dėl stipriųjų – tik laiko klausimas). Įteisinamos vienos lyties santuokos.

Demokratija atveria visas sienas, laužo papročių ir tradicijų užtvaras. Jauni ir pagyvenę modernistai stengiasi kuo greičiau užversti, jų manymu, neteisingai prirašytą gyvenimo lapą ir pradėti nuo tuščio. Jie susigalvojo naują kalbą, naujas sąvokas, apverčiančias visas žmogiškąsias vertybes aukštyn kojomis.

Atrodo, kam kelti audrą stiklinėje vandens? Argi kam neaišku, kas sudaro šeimą? Pasirodo, yra gana daug išsilavinusių, jaunų, energingų netradicinės lytinės orientacijos veikėjų, užimančių gana aukštas pareigas valstybės tarnyboje, kurie savo socialinį lytiškumą priešina tradiciniam biologiniam lytiškumui. Jie garsiai šaukia, kad nėra jokio elementariojo arba biologiškai apibrėžto skirtumo tarp vyro ir moters. Štai tau ir naujadaras.

Nuo senų laikų žmonės pasakodavo, kad kartais išties būdavo sunku atskirti pagal žmogaus išvaizdą – vyras tai ar moteris. Bet visi sutardavo, jog tai tik labai reta gamtos klaida, ir nedarydavo iš to plačių išvadų.

Dar sakoma, kad nėra aklesnio už tą, kuris nenori matyti. Juk jie gyvena savo fantazijų pasaulyje. Tegul sau ir gyventų, niekas jiems netrukdo. Tačiau jie nori pakeisti dabartinę tikrovę ir į savo susikurtą kreivų veidrodžių karalystę įtraukti mus visus. Ir visai neklausia, ar mes to norime. Jie neslepia, kad jų neva moderniame pasaulyje, jų kalboje nebus tokių žodžių kaip „motina“, „tėvas“, „žmona“, „vyras“, „santuoka“… Tai, pagal juos, atgyvenos. Net pačios šeimos nebeliks. Liks tik niekuo neįpareigojanti partnerystė. Šie jauni, išsilavinę žmonės kuria ne žmonių, o bejausmių, protingų ir agresyvių robotų visuomenę. Ir tai visai ne mokslinės fantastikos filmo scenarijus apie tolimą žmonijos ateitį. Visa tai vyksta dabar, realiame gyvenime, greta mūsų.

Net per Europos Sąjungos institucijas daromas spaudimas mūsų įstatymų leidėjams, kurie dar kol kas laikosi senų tradicijų ir papročių. Bet yra ir nemaža netradicinės lytinės orientacijos propagandos šalininkų. Visi puikiai žinome aktyvią Seimo narę, lyčių lygybės gynėją prof. A. M. Pavilionienę. Jai dabar talkina nesenai paskirta energinga vaiko teisių apsaugos kontrolierė. Tai jos dėjo pastangas, kad mūsų ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir pradžios mokyklose būtų įvesta švediška lytinio orientavimo programa. Šiuo metu dar nepavyko ją prastumti, bet tai nereiškia, jog nebus bandoma ateityje. Jeigu tai pavyks, mūsų darželinukai, klausydami skaitomų pasakų, sužinos, kad „princas myli ne princesę, o kitą princą“. Vaikučiams norima iš mažens įteigti, jog yra normalu, kai mylisi du princai.

Visi kiti, kurie gina savo tautiškos šeimos tradicijas ir vertybes, kurie nesutinka atsižadėti tėvo ir motinos vardo, apšaukiami fundamentalistais – atsilikėliais, homofobais, nekenčiančiais ar bijančiais žmonių. Atseit, mes netolerantiški „kitokių“ atžvilgiu, kalbame „neapykantos kalba“. Bet tie „kitokie“ norėtų, kad santuoka būtų vadinama „seksualiniu sugyvenimu“. Ir, žinoma, tame gyvenime nebus svarbūs partnerių biologiniai lytiškumo skirtumai. Gali būti, jog vienas partneris bus visai ne žmogus… Nes, kaip taikliai ironizavo vienas pašaipūnas, „ir katinas su kate bus šeima“.

„Gyvename feelings epochoje, – rašo prancūzų filosofas Alainas Finkielkrautas. – Jau nebėra tiesos ir melo, stereotipo ir išradingumo, grožio ir bjaurasties, vien tik bekraštės malonumų paletės – įvairių ir prilygstančių vienas kitam. Demokratija, kuri daro kultūrą visiems prieinamą, kiekvienam užtikrina teisę pačiam ją pasirinkti (arba taip įvardyti savąjį akimirksnio geismą).“

Vytas DRUNIS