ATODANGOS

Riks­mas rė­kian­čių­jų mi­nio­je

Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to spe­cia­lis­tai ir ban­kų ana­li­ti­kai mus nuo­lat ra­mi­na: gir­di, jau be­veik pa­sie­kė­me dug­ną, ne­bė­ra kur gi­liau kris­ti. O tai, anot jų, reiš­kia, kad rei­kia tik nuo to dug­no ge­rai at­si­spir­ti – ir pra­dė­si­me kil­ti. Ži­no­ma, iš kar­to la­bai pa­leng­va, o pa­skui tai jau šuo­liais. Kaip liau­dies pa­tar­lė sa­ko: „Lauk, šu­ne­li, kol pa­stips ku­me­lė…“ Bet sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­tas sa­vo tei­gi­nius pa­tvir­ti­na skai­čiais, ku­rie mums tu­rė­tų įkvėp­ti dau­giau op­ti­miz­mo. Šių me­tų ant­rą ket­vir­tį Lie­tu­vos BVP, pa­ly­gin­ti su pir­mu ket­vir­čiu, au­go 6,6 pro­c., o pra­mo­nės ga­my­ba bir­že­lį bu­vo 4,8 pro­c. di­des­nė nei prieš me­tus. Bet šis per­ša­mas op­ti­miz­mas toks tra­pus, tar­si ei­tu­mei per pir­mą­jį le­dą – neap­si­žiū­rė­si, kad jau iki kak­lo van­de­ny­je.

Žmo­nėms jau nu­si­bo­do gra­žios val­džios pa­sa­kė­lės. Jie ne­be­ti­ki, jog vien pa­gy­vė­jęs eks­por­tas ga­li iš­trauk­ti mus iš duo­bės. Jų ne­guo­džia ir tai, kad iš mū­sų sva­jo­nių ša­lies Ai­ri­jos per me­tus emig­ruo­ja dvi­gu­bai dau­giau nu­si­vy­lu­sių pi­lie­čių nei iš Lie­tu­vos, kad Grai­ki­ja kiau­rai pra­si­sko­li­nu­si ir jos pi­lie­čiai vi­sai ne­ke­ti­na su­si­verž­ti dir­žų, o Is­pa­ni­jo­je ne­dar­bas di­des­nis nei pas mus.

Val­džios opo­nen­tai, va­di­na­mie­ji po­pu­lis­tai, karš­tai gi­na sa­vo vie­nin­te­lį tei­sin­gą ke­lią – ska­tin­ti vi­daus var­to­ji­mą ir ma­žin­ti mo­kes­čius. Ga­li­ma gin­čy­tis, ga­li­ma įro­di­nė­ti, kad ki­to­se vals­ty­bė­se mo­kes­čiai dar di­des­ni ir vi­daus var­to­ji­mas kles­ti (kaip Grai­ki­jo­je ir Pran­cū­zi­jo­je), bet ten įtū­žę ant sa­vo val­džios pi­lie­čiai siau­bia sa­vo mies­tų gat­ves ir įnir­tę ko­vo­ja su tvark­da­riais. Gal ne vis­ką le­mia ma­te­ria­li­niai žmo­gaus po­rei­kiai?

Kiek­vie­ną die­ną ten­ka lan­ky­tis pre­ky­bos cent­ruo­se ir daž­nai nu­stem­bu pa­ma­tęs, ką ir kiek žmo­nės per­ka. Tik­rai ne vien pir­mo bū­ti­nu­mo pre­kes, be ku­rių neį­ma­no­ma iš­si­vers­ti. Lais­va­lai­kio, pra­mo­gų pre­kės, bliz­gan­tys nie­ku­čiai… Gal kad va­sa­ra, karš­ta?

Me­di­kai per­spė­ja gy­ven­to­jus, jog iš­ky­lau­da­mi ar na­muo­se bū­tų at­sar­gūs, ne­pikt­nau­džiau­tų grei­tai gen­dan­čiais mais­to pro­duk­tais. Bet kur tau! Kar­tą par­duo­tu­vė­je gar­siai nu­si­ste­bė­jau pa­ma­tęs jau­ną mė­sos pus­ga­mi­nių pa­ruo­šė­ją, sku­biai ne­šan­tį vis nau­jus in­dus, pil­nus šaš­ly­kų, švie­žios mė­sos deš­re­lių, įvai­riau­sių keps­nių… Ir kas vi­sa tai su­val­go? „Ne val­go, o tie­siog ry­te ry­ja, tik spėk su­ktis“, – ne­pik­tai tars­te­lė­jo vik­rus, sa­vo ama­tą iš­ma­nan­tis vai­ki­nas. Sa­ky­si­te, kri­zė ar ne kri­zė, bet žmo­nėms val­gy­ti rei­kia. Aiš­ku, bet per karš­čius šaš­ly­kas su al­ko­ho­liu – ne pa­ts ge­riau­sias pa­si­rin­ki­mas.

Bet­gi žmo­nės tu­ri pa­si­rin­ki­mo tei­sę. O kaip su tuo riks­mu mi­nio­je, ku­rį mi­nė­jau šio straips­ne­lio pa­va­di­ni­me? Tai yra taip pat žmo­gaus lais­vės, jo sa­vi­raiš­kos bū­das.

Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­ja ga­ran­tuo­ja mums žo­džio, su­si­rin­ki­mų lais­vę, tei­sę iš­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę. Kaip ją iš­reiš­kia­me, čia jau ki­ta kal­ba. Vie­ni na­muo­se su sa­vo žmo­na „pa­po­li­ti­kuo­ja“, kiek­vie­ną die­ną per­skai­čiuo­da­mi kuk­lų šei­mos biu­dže­tą, ki­ti – prie bu­te­lai­čio su drau­gais kei­kia val­džią. Dar ki­ti, pa­tys ener­gin­giau­si, ku­ria sa­vo par­ti­jas ir kvie­čia žmo­nes pro­tes­tuo­ti prieš skur­dą. Tik aiš­kiai ne­pa­sa­ko, prieš ko­kį skur­dą: ma­te­ria­li­nį ar dva­si­nį.

Vis ma­žiau pro­tes­tuo­to­jų su­si­ren­ka į pi­ke­tus mies­to aikš­tė­je. Ir žiū­ri nu­ste­bęs J. Ba­sa­na­vi­čius į tuos pa­gy­ve­nu­sius žmo­nes, kaž­ką šū­kau­jan­čius prie jo ko­jų. Tau­tos pa­triar­chas tik­rai ne­bu­vo re­vo­liu­cio­nie­rius ir su­pra­to, kad sun­ku su­ras­ti tie­sos grū­dą įpy­ku­sios mi­nios riks­me.

Sa­ky­si­te, kam skau­da, tas ir rė­kia. Ta­čiau skau­da vi­siems, bet ne vi­si rė­kia. Ki­ti ku­ria kai­mo ir mies­to gy­ven­to­jų bend­ri­jas, pa­tys sau or­ga­ni­zuo­ja šven­tes, ne­lauk­da­mi, kad kaž­kas jiems ką nors suor­ga­ni­zuos. Pa­si­ro­do, mo­ka dar žmo­nės kai­muo­se kul­tū­rin­gai links­min­tis ir sa­vo dar­bus nu­dirb­ti. Mies­tie­čiai dau­giau lin­kę po­li­ti­kuo­ti: duok jiems dar­bo, pi­ni­gų ir dar pa­links­mink. Tar­si val­džia sa­vo įsta­ty­mais mums ga­lė­tų įkvėp­ti dau­giau kul­tū­ros.

Aki­vaiz­dus pa­vyz­dys, ko­kia lau­ki­nė ir ne­su­val­do­ma tam­pa mi­nia, kai aist­ros ir emo­ci­jos ap­tem­do pro­tą: vi­sai ne­se­niai Vo­kie­ti­jo­je „mei­lės pa­ra­do“ me­tu ap­kvai­tę nuo al­ko­ho­lio ir nar­ko­ti­kų šim­tai tūks­tan­čių jau­nų žmo­nių try­pė vie­ni ki­tus. Te­nai tik­rai nie­kas ne­gir­dė­jo tik­ro skaus­mo riks­mo rė­kian­čio­je mi­nio­je. Ir kas juos ten grū­do? Sa­vi­raiš­kos lais­vė? Ar lais­vė nuo pro­to?

Vytas Drunis