Mokomės iš savo tėvų

Ko­kių ver­ty­bių įgi­jo­te sa­vo tė­vų na­muo­se? Kaip se­ka­si tai per­duo­ti sa­vo šei­mo­je?

Min­ti­mis da­li­ja­si vil­ka­viš­kie­tė Bi­ru­tė ŠEI­MIE­NĖ:

– Di­džiau­sią įta­ką ma­no gy­ve­ni­me tu­rė­jo vai­kys­tė­je ir jau­nys­tė­je pa­klo­tas ver­ty­bių pa­ma­tas. Vai­kys­tė­je su­for­muo­ti ir įdieg­ti įpro­čiai iš­li­ko vi­sam gy­ve­ni­mui.

Mū­sų ke­tu­rių vai­kų šei­mo­je kiek­vie­nas na­rys tu­rė­jo sa­vo pa­rei­gas. Vai­kai ro­dė pa­gar­bą tė­vams ir vi­siems ša­lia esan­tiems suau­gu­siems žmo­nėms. Vi­sa šei­ma šven­tė sek­ma­die­nio šv. Mi­šias, bu­vo daž­ni gi­mi­nės su­si­ti­ki­mai, ypač per at­lai­dus.

Kiek pri­si­me­nu, tik­ra­sis auk­lė­ji­mas šei­mo­je bu­vo ne žo­džiais, bet pa­vyz­džiu. Ma­ty­da­vau ki­tus dir­bant – ir aš dirb­da­vau, gir­dė­da­vau ki­tus dai­nuo­jant ar gie­dant – ir aš dai­nuo­da­vau ar gie­do­da­vau, ma­ty­da­vau ki­tus svei­ki­nan­tis – ir aš svei­kin­da­vau­si. Net ne­svar­bu, ar pa­žįs­ta­mas žmo­gus, ar ne. Klau­sy­da­vau­si se­ne­lio pa­sa­ko­ji­mų apie Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­rio nuei­tą ke­lią ir vai­kiš­kai mąs­ty­da­vau apie jo mei­lę Lie­tu­vai.

Apie po­ka­rio me­tus šei­mo­je kal­bė­da­vo ne­drą­siai, daž­niau­siai ro­dy­da­mi se­nas nuo­trau­kas ar pri­si­min­da­mi par­ti­za­nų dai­nas.

O ko­kie bu­vo ma­no jau­nys­tės lai­kais gir­dė­ti da­bar­ti­nio ar­ki­vys­ku­po kun. Si­gi­to Tam­ke­vi­čiaus pa­moks­lai! Ta­da su­pra­to­me, jog tai – ku­ni­gas šauk­lys, ko­vo­to­jas už blai­vy­bę ir do­ro­vę, su­ge­ban­tis pa­lies­ti kiek­vie­no klau­sy­to­jo šir­dį. Mo­kyk­lo­je per­se­kio­ji­mo dėl ti­kė­ji­mo ne­jau­čiau, nes tė­vai neu­žė­mė at­sa­kin­gų po­stų, tad ga­lė­jo sa­vo vai­kus auk­lė­ti taip, kaip no­rė­jo.

Tė­vų pa­pras­tu­mas, są­ži­nin­gu­mas ir darbš­tu­mas bu­vo ma­to­mi vi­sur ir vi­sa­da. Po­kal­biai na­muo­se daž­niau­siai vyk­da­vo prie sta­lo, nes val­gy­da­vo­me vi­sa šei­ma drau­ge. Trum­pai ap­tar­da­vo­me per die­ną nu­veik­tus dar­bus ir šiek tiek – mo­kyk­los rei­ka­lus.

Tė­vai nie­ka­da ne­kri­ti­kuo­da­vo ki­tų žmo­nių, mo­kė­da­vo su jais su­tar­ti. Mo­ky­to­jus, ko­lū­kių pir­mi­nin­kus, ku­ni­gus, apy­lin­kės dar­buo­to­jus, gy­dy­to­jus lai­ky­da­vo di­de­lė­je pa­gar­bo­je.

Tė­vai pa­si­ti­kė­jo mu­mis – ne­bru­ko sa­vo nuo­mo­nės, svar­biau­sius gy­ve­ni­mo spren­di­mus lei­do da­ry­ti pa­tiems. Toks pa­si­ti­kė­ji­mas mus ver­tė bū­ti sa­va­ran­kiš­kus ir pa­tiems at­sa­ky­ti už sa­vo pa­si­rin­ki­mus. Mo­ky­ma­sis bu­vo mū­sų as­me­ni­nis rei­ka­las, mo­kyk­lo­je skir­tas na­mų už­duo­tis ga­lė­jo­me da­ry­ti tik ta­da, kai at­lik­da­vo­me ūkio ruo­šos dar­bus. Apie iš­si­moks­li­nu­sius žmo­nes šei­mo­je bu­vo kal­ba­ma su pa­gar­ba.

Au­gin­da­ma tris sa­vo sū­nus spe­cia­liai dėl jų auk­lė­ji­mo lyg ir nie­ko ne­da­riau, bet ruo­šiau su­dė­tin­gam gy­ve­ni­mui. Kar­tais pa­gal­vo­ju, jog esu „kie­tasp­ran­dė“ ma­ma. Vai­kus ves­da­vau­si į ren­gi­nius, mi­nė­ji­mus, šven­tes, ak­cen­tuo­da­vau sek­ma­die­ni­nių šv. Mi­šių lan­ky­mo svar­bą.

Sū­nus mo­kiau, jog vi­si iš­ban­dy­mai žmo­gų tik grū­di­na, jog tu­ri­me dė­ko­ti Aukš­čiau­sia­jam už vis­ką, ką tu­ri­me. Vi­sa bė­da, kad mes ne tik ne­mo­ka­me da­ly­ti mei­lės, bet ne­mo­ka­me jos, mums ro­do­mos, ir priim­ti.