Užrašas ant sienos gadina vaizdą

Eglė MIČIULIENĖ

Re­dak­ci­jai laiš­ką pa­ra­šė bu­vu­si Kark­li­nių kaimo gy­ven­to­ja.

„Šis kai­mas man yra svar­bus ir la­bai bran­gus, nes čia yra ma­no gim­ti­nė ir pra­bė­go vi­sa vai­kys­tė. Į Kark­li­nius pas sa­vo tė­vus at­va­žiuo­ju la­bai daž­nai, to­dėl ten­ka pa­si­gė­rė­ti gra­žio­mis so­dy­bo­mis bei dau­gu­mos kark­li­nie­čių tvar­kin­gu­mu. Ta­čiau, kaip sa­ko­ma, net ir šaukš­tas de­gu­to su­ga­di­na vi­są sta­ti­nę me­daus.

Taip ir čia: ne­tvar­kin­gas gyvenvietės cent­ras ga­di­na vi­so kai­mo įvaiz­dį.

Pra­va­žiuo­jant kai­mo cent­rą dė­me­sį pa­trau­kia ant bal­tos kul­tū­ros na­mų sie­nos iš­brėž­tas di­de­lis juo­das už­ra­šas, lyg ir ro­dan­tis, ku­riam as­me­niui „pri­klau­so“ šis pa­sta­tas. De­ja, ma­no ži­nio­mis, pa­sta­tas pri­klau­so Vil­ka­viš­kio rajono sa­vi­val­dy­bei.

Prieš dve­jus me­tus, kai šis už­ra­šas tik at­si­ra­do, jis bu­vo „pa­puoš­tas“ ne­švan­kiais žo­džiais. Ta­da ne­švan­kio­ji fra­zės da­lis bu­vo grei­tai už­da­žy­ta, ta­čiau as­mens var­das ir pa­var­dė li­ko.

Da­bar man keis­ta ir pik­ta, jog at­sa­kin­gi as­me­nys ne­pa­si­rū­pi­na, kad už­ra­šo ne­be­lik­tų. Juk Kark­li­niuo­se kiek­vie­nais me­tais to­je vie­to­je vyks­ta šven­tės, tai­gi at­va­žia­vu­sius sve­čius šis „graf­fi­ti me­nas“ juo­ki­na, o kark­li­nie­čius – siu­ti­na.

Ta­čiau čia dar ne vis­kas, kas pik­ti­na Kark­li­nių kai­mo gy­ven­to­jus. Ta­me pa­čia­me cent­re, bu­vu­sio­je kon­to­ro­je, įsi­kū­ru­si pie­ni­nė, ku­ri yra ap­tver­ta neaukš­ta me­di­ne tvo­ra. To­ji tvo­ra bai­gia su­tręš­ti. Tie­siog pyk­tis ima, kai pa­ma­tai, jog iš­vir­tu­sios tvo­ros jau ke­lin­ti me­tai sa­vi­nin­kai ne­ga­li su­tvar­ky­ti ar­ba vi­sai iš­vež­ti. Be­je, tvo­ra už­kri­tu­si jau ant Sa­vi­val­dy­bės pri­žiū­ri­mo pa­sta­to sklypo ri­bų.

Nie­ko ne­no­riu kal­tin­ti, ta­čiau ar­gi ne­bū­tų mums vi­siems ma­lo­niau gy­ven­ti ir bū­ti tvar­kin­giems bei ly­giuo­tis į ki­tus su­tvar­ky­tus ra­jo­no kai­mus bei mies­te­lius kaip, pa­vyz­džiui, Viš­ty­tis, Pa­je­vo­nys, Gi­žai ir dar daug ki­tų.“

Si­tua­ci­ją pa­ko­men­ta­vo Ke­tur­va­la­kių se­niū­nas Gin­tas Urb­šys.

– Gai­la, kad žmo­nės ma­to tik tai, kas blo­gai, o kas gra­žu – nepastebi. Tą te­ri­to­ri­ją tvar­ko­me vi­są se­zo­ną pa­gal ga­li­my­bes. Šiuo me­tu, prieš šven­tę, ta­kai nu­skus­ti, vis­kas su­tvar­ky­ta, kiek tai įma­no­ma.

O mi­nė­ta tvo­ra iš­vir­tu­si tik­rai ne taip se­niai, gal prieš po­rą sa­vai­čių. Kaž­ką da­ry­si­me: ar šei­mi­nin­ko ieš­ko­si­me (jis čia ne­gy­ve­na), ar pa­tys pa­rams­ty­si­me, kad vaiz­do ne­ga­din­tų. Bet į pri­va­čią te­ri­to­ri­ją juk ne­ga­li­ma per daug lįs­ti.

Už­ra­šą ant pa­sta­to sie­nos vy­rai šian­dien už­da­žys. Nors tas už­ra­šas nie­ko ne­kei­čia… Pats pa­sta­tas – tik­ras ša­šas. Ja­me nie­kas ne­vyks­ta, o lie­tūs, drėg­mė jį vis la­biau nio­ko­ja. Rū­mai di­džiu­liai, bet kai­me jie nie­kam ne­rei­ka­lin­gi. Bend­ruo­me­nė tu­ri sa­vo pa­sta­tė­lį – bu­vu­sią mo­kyk­lą, ku­rio­je pui­kiai iš­si­ten­ka.

Bu­vu­siuo­se kul­tū­ros na­muo­se gal bū­tų ga­li­ma įreng­ti ko­kius nors se­ne­lių na­mus ar dar kaž­ką nau­din­ga. Bet Sa­vi­val­dy­bė, ku­riai šis pa­sta­tas pri­klau­so, vie­na jo su­re­mon­tuo­ti ne­pa­jė­gi. No­rint vis­ką su­tvar­ky­ti, rei­kia in­ves­tuo­ti ke­lis mi­li­jo­nus, – kal­bė­jo se­niū­nas.