Tapkime draugais!

Ačiū žmonėms, dovanojantiems savo laiką ir meilę

Paskelbė:

Paskelbta:


Taip Die­vu­lis da­vė, taip li­ki­mas lė­mė, kad man bran­gus žmo­gus tu­ri gy­ven­ti Did­vy­žių so­cia­li­nės glo­bos na­muo­se.

Va­sa­ros pra­džio­je jau ant­rą kar­tą te­ko da­ly­vau­ti čia dar­buo­to­jų su­reng­to­je glo­bo­ti­nių gi­mi­nių šven­tė­je.

Tai ne­pa­kar­to­ja­mas ir žo­džiais ne­nu­sa­ko­mas jaus­mas, ku­rį pa­ti­ri at­si­dū­ręs tarp tų, ku­rių darbš­čios ran­kos ir il­ge­sio iš­kan­kin­tos šir­dys su­ku­ria gra­žius pie­ši­nius, nė­ri­nius, mo­lio lip­di­nius, api­be­ria skam­bių, il­ge­sin­gų dai­nų me­lo­di­jo­mis.

Įs­tai­gos di­rek­to­rė pa­svei­ki­no į sve­čius at­vy­ku­sius šių na­mų gy­ven­to­jų gi­mi­nes, drau­gus, pa­žįs­ta­mus. Va­do­vė įtei­kė pa­dė­kos raš­tus tiems, ku­rie rū­pi­na­si, glo­bo­ja, lan­ko net vi­sai jiems sve­ti­mus žmo­nes.

Vi­sa iš­puoš­ta ap­lin­ka bu­vo pri­sod­rin­ta ge­ru­mo, skli­di­na gra­žių žo­džių. Šven­tės sve­čiai šių na­mų gy­ven­to­jus ga­lė­jo ap­lan­ky­ti kam­ba­riuo­se, pa­si­gro­žė­ti lais­va­lai­kiu su­kur­tais jų rank­dar­biais. Aikš­tė­je bu­vo or­ga­ni­zuo­ti žai­di­mai, var­žy­bos, vai­ši­na­ma­si žu­vie­ne.

Kai ku­rie ar­ti­mie­ji sa­vuo­sius jau bu­vo ap­lan­kę prieš šven­tę, daug sve­čių iš įvai­rių Lie­tu­vos vie­tų at­vy­ko ir į ren­gi­nį.

Man bu­vo liūd­na dėl tų, ku­rie ne­ra­do va­lan­dė­lės ki­tos ap­lan­ky­ti šiuo­se na­muo­se gy­ve­nan­čio gi­mi­nai­čio ar pa­žįs­ta­mo. Ma­čiau, kaip ne vie­nas gy­ven­to­jas vil­tin­gai ir įdė­miai žval­gė­si į atei­nan­čius žmo­nes – gal liū­de­sį ir il­ge­sį iš­sklai­dys pa­žįs­ta­mas vei­das.

Iki da­bar šir­dy­je kaip prie­kaiš­tą – net ne­ži­nau kam – ne­šio­juo­si vie­no gy­ven­to­jo, lau­ku­sio net tar­pu­var­tė­je, il­ge­sin­gą žvilgs­nį. O pas jį nie­kas taip ir neat­va­žia­vo… Ti­kiu, kad jam rei­kė­jo tiek ne­daug – tik kad bū­tų pa­kal­bin­tas, pri­glaus­tas. Vi­liuo­si, jog ki­tą­kart ir jis su­lauks sa­vų­jų.

Da­ly­da­ma­si sa­vo pa­ste­bė­ji­mais ir iš­gy­ve­ni­mais no­riu kreip­tis į vi­sus žmo­nes: ne­bū­ki­me abe­jin­gi ša­lia gy­ve­nan­tie­siems – te­gul ir „kitokiems“ nei mes, svei­kie­ji. Ras­ki­me lai­ko pa­bū­ti su jais, nes nie­kas ne­ži­no­me, ar pa­tys neat­si­dur­si­me jų vie­to­je.

Te­ko gir­dė­ti, kad Did­vy­žių so­cia­li­nės glo­bos na­mų dar­buo­to­jai rug­sė­jo 4-ąją ruo­šia­si su­reng­ti gra­žią šven­tę Vil­ka­viš­kio mies­to vi­suo­me­nei ir sve­čiams. Ti­kiu, jog tai bus ne­pa­kar­to­ja­mas, pa­mo­kan­tis su­si­ti­ki­mas.

Lin­kiu glo­bos na­mų dar­buo­to­jams, va­do­vams kant­ry­bės, svei­ka­tos, neiš­sen­kan­čios ener­gi­jos ir en­tu­ziaz­mo, mei­lės sau ir sa­vo ar­ti­mui.

Onu­tė JA­SU­LE­VI­ČIE­NĖ

Did­vy­žių so­cia­li­nės glo­bos na­mų glo­bo­ti­nio ma­ma

 


Pasidalinkite šiuo straipsniu:


Parašykite komentarą


Praradote slaptažodį?

naujausi straipsniai

reklama

statistika


Hey.lt - Interneto reitingai
Skip to content