Konkursas „Mano augintinis“

Au­gin­ti­nės – iš­dy­ku­sios, bet mie­los

Ech, va­sa­ra jau vi­sai į pa­bai­gą… Tai pri­me­na ir ant Si­gi­tos gal­vos gel­to­nuo­jan­tis ja­vų vai­ni­kas.

O Si­gi­ta – tai de­vy­nio­lik­me­tė pa­je­vo­nie­tė, ku­ri at­siun­tė mums gra­žią sa­vo ir au­gin­ti­nės Mi­sės nuo­trau­ką.

„Nuo ko­vo mė­ne­sio au­gi­nu dvi ka­ty­tes. Vie­nos jų var­das Mi­sė, ki­tos – Ma­ja. Abi jos vik­rios, smal­sios, grei­tos. Vie­ną ry­tą ka­ty­tės įli­po į eg­lę, o pa­skui gai­liai kniau­kė ir bi­jo­jo nu­lip­ti. Mes su ma­ma pa­si­sta­tė­me il­gas ko­pė­čias ir nu­kė­lė­me iš­dai­gi­nin­kes.

Kar­tą Ma­ja pa­ban­dė per­šok­ti ba­sei­ną. De­ja, neaps­kai­čia­vo at­stu­mo ir pliump­te­lė­jo į van­de­nį… Ge­rai, kad oras bu­vo šil­tas, tai kai­liu­kas grei­tai iš­džiū­vo. Ne­se­niai pa­ste­bė­jo­me, jog nu­svi­lęs vie­nas Ma­jos ūsas. Kur ji pa­ban­dė ug­nies karš­tį, net ne­ži­no­me.

Kar­tą abi ka­ty­tės bu­vo pa­kly­du­sios kluo­ne po šie­nu. Mi­sę pri­si­šau­kė­me, o Ma­ją tė­tis išė­mė tik at­kro­vęs šie­ną…

Kaip ma­to­te, su jo­mis ne­nuo­bo­du, o kiek dar vi­so­kių smul­kių iš­dai­gų jos pri­kre­čia! No­rė­jau nu­fo­tog­ra­fuo­ti abi, bet Ma­ja pa­bė­go. Tai­gi su ma­ni­mi po­za­vo Mi­sė, o Ma­ja į ją yra la­bai pa­na­ši, tik tu­ri ma­žiau rus­vų dė­me­lių.“

Už gra­žią nuo­trau­ką ir šau­nų au­gin­ti­nių ap­ra­šy­mą Si­gi­tai do­va­no­ja­me „San­ta­kos“ skė­tį.