Talentingi fotografai skuba aplankyti savo pirmojo mokytojo

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Ke­tu­ri To­mai – Kau­nec­kas, Juo­dai­tis, Bau­ras ir Juš­kai­tis, fo­tog­ra­fi­jos pra­dme­nis ga­vę Vil­ka­viš­ky­je, iš­plau­kė į pla­tes­nius van­de­nis ir ta­po Lie­tu­vo­je pri­pa­žin­tais fo­tog­ra­fais.

Pra­džia – čia

Vi­si ke­tu­ri be­ndra­var­džiai skir­tin­go am­žiaus vai­ki­nai – To­mas Kau­nec­kas, To­mas Juo­dai­tis, To­mas Bau­ras ir To­mas Juš­kai­tis – tei­gia nie­ka­da ne­pa­mir­šią, kad jų pra­džia čia, Vil­ka­viš­ky­je, Jo­no Juš­ke­vi­čiaus va­do­vau­ja­ma­me Vai­kų ir jau­ni­mo cent­ro fo­tog­ra­fi­jos bū­re­ly­je.

Nors vė­liau ta­len­tin­gi auk­lė­ti­niai sa­vo pie­ši­mą švie­sa (gr. fo­tog­ra­fi­ja – pie­ši­mas švie­sa) to­bu­li­no did­mies­čiuo­se, ta­čiau ra­dę lais­vą va­lan­dė­lę jie, da­bar jau ži­no­mi fo­tog­ra­fai, vi­sa­da sku­ba ap­lan­ky­ti sa­vo pir­mo­jo mo­ky­to­jo.

Pir­ma­sis To­mas – žvaigž­dė

Tris­de­šimt­me­tį per­žen­gęs To­mas Kau­nec­kas – ži­no­mas ma­dos ir rek­la­mos fo­tog­ra­fas, įkū­ręs fo­tos­tu­di­ją „Cik­lo­pas“. Pra­dė­jęs „Vers­lo ži­nių“ dien­raš­ty­je, vė­liau dir­bęs įvai­riems žur­na­lams, da­bar jis va­di­na­mas bran­giau­siai ap­mo­ka­mu pro­fe­sio­na­lu. Ke­le­tą kar­tų To­mas yra lai­mė­jęs Spau­dos fo­tog­ra­fų klu­bo „Auk­si­nio kad­ro“ ap­do­va­no­ji­mą ka­te­go­ri­jo­je „Spin­de­sys“.

Šį jau­ną, bet jau daug pa­sie­ku­sį bu­vu­sį mo­ki­nį J. Juš­ke­vi­čius va­di­na „sa­vo žvaigž­de“ ir „pir­muo­ju“ To­mu. Jis vi­sa­da lau­kia­mas sve­čias ne tik fo­tos­tu­di­jo­je, bet ir va­do­vo na­muo­se. O čia T. Kau­nec­kas už­su­ka, kai tik tu­ri lais­vo lai­ko.

Užg­riū­va vi­sa tri­ju­lė

– Neseniai bu­vo at­va­žia­vę vi­si trys To­mai: Kau­nec­kas, Bau­ras ir Juš­kai­tis, – pa­sa­ko­jo va­do­vas. – At­lė­kė iš Vil­niaus pas ma­ne į so­dą prie eže­ro iš­si­mau­dyt ir išskubėjo at­gal.

Jie daž­nai ma­ne ap­lan­ko: pa­bū­na, pa­šne­ka­me, kar­tais lie­ka nak­vo­ti su pa­la­pi­nė­mis. Ap­link so­do na­me­lį su­si­ku­ria tik­ras mies­te­lis. At­va­žiuo­ja su šei­mo­mis, o pa­sku­ti­nį sy­kį bu­vo at­vy­kę su vi­sa „Cik­lo­po“ ko­man­da.

Bir­že­lį čia šven­tė­me ir „ma­žo­jo“ To­mo dvi­de­šimt­me­tį. Pa­da­rė­me jam siurp­ri­zą – jubiliato gar­bei so­de du­kart iš­šo­viau iš sa­va­dar­bės pa­tran­kos. Tai sim­bo­li­za­vo du jo iš­gy­ven­tus de­šimt­me­čius.

Visi Tomai man kaip vai­kai, vi­sa­da jų lau­kiu. Kaž­ka­da anks­čiau aš juos mo­kiau, o da­bar pa­ts kon­sul­tuo­juo­si, ko­kią apa­ra­tū­rą ge­riau pirk­ti, kur įsi­gy­ti ir pa­na­šiais klau­si­mais.

Iš­ki­lęs pa­de­da ki­tiems

T. Kau­nec­kas, pir­ma­sis įsi­tvir­ti­nęs sos­ti­nė­je, dar ir da­bar pa­de­da ga­biems Vil­ka­viš­kio bū­re­lio vai­kams. Taip at­si­ti­ko ir su ket­vir­tuo­ju To­mu. Iš pra­džių, dar bū­da­mas Vil­ka­viš­kio „Auš­ros“ vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ki­niu, T. Juš­kai­tis bu­vo T. Kau­nec­ko asis­ten­tu ir… ne­šio­jo ka­vą fo­tog­ra­fuo­ja­moms žvaigž­dėms bei sa­vo vir­ši­nin­kui. Da­bar vai­ki­nu­kas mo­ko­si fo­tog­ra­fi­jos Ang­li­jo­je, Midl­sek­se, ir šiuo me­tu dir­ba kar­tu su žy­miu žvaigž­džių fo­tog­ra­fu, pas ku­rį anks­čiau bu­vo mė­ne­siui priim­tas asis­ten­tu.

„Ma­ža­sis“ To­mas – už­sie­ny­je

Į Lie­tu­vą dvi­de­šimt­me­tis vai­ki­nas grįž­ti ne­si­ruo­šia, nes čia jam – „per ma­ži van­de­nys“. T. Kau­nec­kas pa­ts įkal­bė­jo „ma­žą­jį“ To­mą ding­ti iš ša­lies, nes per­spek­ty­vų Lie­tu­vo­je – ma­žai, o lik­ti kaž­kie­no asis­ten­tu ar ban­dy­ti kon­ku­ruo­ti ne­di­de­lė­je rin­ko­je – men­ka pa­guo­da di­de­lių am­bi­ci­jų tu­rin­čiam jau­nuo­liui.

– Aš ir pa­ts su­pra­tau, kad čia – ne ma­no vie­ta, – pa­sa­ko­jo paa­tos­to­gau­ti į Vil­ka­viš­kį grį­žęs T. Juš­kai­tis. – Sma­gu pa­bū­ti na­muo­se, ap­lan­ky­ti ma­mą, drau­gus, va­do­vė­lį (taip bū­re­lio auk­lė­ti­niai va­di­na va­do­vą Jo­ną Juš­ke­vi­čių), bet per­spek­ty­vos kū­ry­bai ir dar­bui – tik ten.

Pa­sak To­mo, Lon­do­ne stu­den­tai, dar tik bręs­tan­tys kaip fo­tog­ra­fai, tu­ri to­kias kū­ry­bi­nes są­ly­gas ir ga­li­my­bes, apie ko­kias Lie­tu­vo­je net pa­tys ge­riau­si pro­fe­sio­na­lai ne­sva­jo­ja. Tai ir bu­vo di­džiau­sias sti­mu­las įsto­ti ir mo­ky­tis bū­tent ten.

Ver­žia­si į pa­sau­lį

To­mas pa­sa­ko­jo, kad Ang­li­jo­je jis džiau­gia­si ga­lė­da­mas nau­do­tis ne­pap­ras­tai mo­der­nia Midl­sek­so mo­kyk­los fo­tos­tu­di­ja, nau­jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, o da­bar – dar ir pa­ma­ty­ti žy­miau­sio pa­sau­ly­je žvaigž­džių fo­tog­ra­fo, dir­bu­sio su Maik­lu Džek­so­nu, Lei­di Ga­ga, Ša­ki­ra ir kt., dar­bo vir­tu­vę.

– Ga­li bū­ti, kad jis „per­spjaus“ ir mū­sų pir­mą­jį To­mą, – pa­klaus­tas apie „ma­žą­jį“ To­mu­ką šyp­so­jo­si J. Juš­ke­vi­čius. – Vai­kis tu­ri am­bi­ci­jų, o svar­biau­sia – ne­bi­jo dar­bo. Kai mo­kė­si pas ma­ne, tai atei­da­vo ne du­kart per sa­vai­tę, o kiek­vie­ną die­ną. Ir vis klaus­da­vo: „Ką šian­dien veik­sim, va­do­vė­li?“ Man pa­ti­ko tas jo no­ras, leis­da­vau nau­do­tis vis­kuo, ką tu­rė­jau.

Pa­lin­ko į spau­dą

Pa­sak va­do­vo, toks pa­ts bu­vo ir To­mas Bau­ras. Vis­kuo do­mė­jo­si, stebėjosi, dir­bo ir to no­rė­jo. Fo­tog­ra­fi­ja su­si­do­mė­jo bū­da­mas vos try­li­kos me­tų, nes su­si­ža­vė­jo ga­li­my­be at­vaiz­duo­ti tik­ro­vę bū­tent taip, kaip ją ma­to pa­ts. Nuo ta­da tai ta­po ne tik po­mė­giu, bet ir dar­bu bei gy­ve­ni­mo aist­ra. Iš Vil­ka­viš­kio Tomas taip pat pa­te­ko į T. Kau­nec­ko ran­kas ir su­lau­kė pa­gal­bos.

T. Bau­ras ne­tru­ko ras­ti sa­vo vie­tą sos­ti­nė­je – nuo 2006 m. jis dir­ba dien­raš­čio „Lie­tu­vos ry­tas“ fo­tog­ra­fu. Tais pa­čiais me­ta­si To­mas ta­po „Auk­si­nio kad­ro“ lai­mė­to­ju. Prieš tai jis dir­bo nau­jie­nų agen­tū­ro­je EL­TA bei dien­raš­ty­je „Lie­tu­vos ži­nios“.

Kaip sa­ko pa­ts, nors tik­rai pa­siilgs­ta gim­to­jo mies­to ir no­rė­tų daž­niau at­va­žiuo­ti pas va­do­vė­lį, su­si­tik­ti su drau­gais, bet lai­ko tam ras­ti pa­sta­ruo­ju me­tu se­ka­si la­bai sun­kiai. Fo­tog­ra­fą įsu­ko did­mies­čio gy­ve­ni­mas, dar­bas ir šei­ma, ku­ri ne­se­niai pa­gau­sė­jo. To­mas su žmo­na su­si­lau­kė ant­ro­jo kū­di­kio.

Ta­čiau kon­tak­tai su J. Juš­ke­vi­čiu­mi ne­nut­rūks­ta, daž­nai bend­rau­ja­ma te­le­fo­nu. Nors su­si­ti­ki­mai re­tė­ja, bet jų vis dar pa­kan­ka, kad iš­lik­tų šil­tas bend­ra­vi­mas.

Ma­žiau­sia ži­nių va­do­vas J. Juš­ke­vi­čius tu­ri apie tre­čią­jį sa­vo To­mą – T. Juo­dai­tį. Vai­ki­nas taip pat sėk­min­gai dar­ba­vo­si spau­dos lei­di­niuo­se. Jau­nas fo­tog­ra­fas nuo paaug­lys­tės da­ly­va­vo įvai­riuo­se mo­ki­nių fo­tog­ra­fi­jų kon­kur­suo­se ir lai­mė­da­vo pri­zi­nes vie­tas. Da­bar su juo ry­šys nu­trū­kęs. Va­do­vas sa­kė gir­dė­jęs, jog T. Juo­dai­tis iš­va­žia­vęs dirb­ti kaž­kur į už­sie­nį.

Ta­len­tai dar neiš­si­sė­mė

– Yra ge­rų, ta­len­tin­gų vai­kų ir da­bar, – sa­kė va­do­vas. – Ke­tu­ri da­bar­ti­niai ma­no auk­lė­ti­niai, ma­nau, ir­gi daug pa­sieks, jei tik tu­rės to­kio no­ro ir ne­bi­jos dirb­ti. La­bai džiau­giuo­si sa­vo mo­ki­niais Rim­vy­du Gu­de­liaus­ku, Eval­du Kas­naus­ku, Ag­ne Ani­si­ma­vi­čiū­te, Vik­to­ri­ja Ki­li­ke­vi­čiū­te. Bu­vę ma­no mo­ki­niai Eg­lė Vyš­niaus­kai­tė ir Ais­tis By­la jau mo­ko­si Vil­niu­je fo­tog­ra­fi­jos, ne­blo­gų re­zul­ta­tų ti­kiuo­si ir iš Sau­liaus Lu­ko­še­vi­čiaus. Per be­veik 18 me­tų, ma­nau, išau­go ne­blo­gų vai­kų. Ir tai – ne ma­no nuo­pel­nas, o jų di­de­li no­rai ir sun­kus dar­bas.

Ša­lia ka­bi­ne­to kul­tū­ros rū­muo­se kaž­ka­da įsi­ren­gė­me fo­tos­tu­di­ją, kur vai­kus mo­kau žais­ti su švie­so­mis, at­ras­ti ap­švie­ti­mo kam­pų pliu­sus ir mi­nu­sus. Gai­la, kad šios stu­di­jos ga­li­me grei­tai ne­tek­ti, nes Kul­tū­ros cent­ras ža­da ją pa­siim­ti sa­voms reik­mėms. O mūsų būrelis pri­klau­so­ Vai­kų ir jau­ni­mo cent­rui. De­ja, ten tin­ka­mų pa­tal­pų nė­ra. Ga­li bū­ti, jog vai­kai ne­teks ga­li­my­bės mo­ky­tis „gy­vai“, pa­tys at­ras­ti įvai­rius ra­kur­sus ir sa­vo sti­lių. Teks dės­ty­ti sau­są teo­ri­ją ir gal­būt kiek pa­fo­tog­ra­fuo­ti lau­ke.