Kaimynams pagailo gyvulių

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nu­si Ke­tur­kai­mio gy­ven­to­ja pra­ne­šė, kad jų kai­me neį­ma­no­ma nak­ti­mis mie­go­ti, nes bau­bia ne­šer­ti kai­my­no gy­vu­liai.

Skam­bi­nu­sio­ji pa­sa­ko­jo, jog al­ka­ni ra­guo­čiai pra­šo­si žmo­nių pa­gal­bos jau ne pir­mą die­ną. La­biau­siai gai­la ne­se­niai ap­si­ver­šia­vu­sios te­ly­čios, ku­ri ken­čia ne­melž­ta.

– Apsk­ri­tai kai­my­nas Juo­zas Mi­le­ris gy­ve­na ne­tvar­kin­gai: iš kie­mo smir­da, pri­si­vei­sę dau­gy­bę šu­nų – nei priei­si, nei pri­va­žiuo­si. Jis ve­ža ten vi­so­kias at­lie­kas, kau­pia, o da­bar dar ir smar­kiai ger­ti pra­dė­jo, – taip vie­ni­šą vy­riš­kį api­bū­di­no mo­te­ris, ne­no­rė­ju­si sa­ky­ti sa­vo pa­var­dės, mat kai­my­no, kaip ji aiš­ki­no, esa­ma ga­na ar­šaus.

Nu­vy­kus nu­ro­dy­tu ad­re­su, pa­si­tvir­ti­no šio kai­mo gy­ven­to­jos žo­džiai: kie­mas – pil­nas pa­lai­dų ir pri­riš­tų šu­nų. Me­džiai, tvo­ros ap­kars­ty­ti neį­ti­kė­ti­nais daik­tais – se­no­mis lė­lė­mis, skar­ma­lais ir dar die­vai ži­no kuo. Vi­du­ry kie­mo mė­to­si iš­ger­tas vy­no bu­te­lis. Pri­si­bels­ti ir pa­kal­bė­ti su šei­mi­nin­ku ne­pa­vy­ko, pa­rė­ka­vus po lan­gais, nie­kas neat­si­lie­pė. At­ro­dė, kad mū­sų at­vy­ki­mu la­biau­siai ap­si­džiau­gė gre­ta na­mų pri­riš­tas ver­še­lis.

Apie J. Mi­le­rį pa­klau­sė­me kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės Ire­nos Apa­na­vi­čie­nės.

– Na, ne­ži­nau, kas žmo­gui pa­si­da­rė, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris. – Anks­čiau jis gy­vu­lius pri­si­žiū­rė­da­vo, o da­bar jau ke­lin­ta die­na kaip ne­sa­vas. Kai­my­nė iš gai­les­čio te­ly­čią mel­žia. Ne­ži­nia, kaip čia baig­sis.

Pas­kam­bi­nus į Vil­ka­viš­kio VMVT, šios tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Jo­nas Du­baus­kas pa­ža­dė­jo, kad į Ke­tur­kai­mį pa­dė­čiai iš­tir­ti nu­siųs ins­pek­to­rių.

Penk­ta­die­nį, praė­jus ke­lioms die­noms po ke­tur­kai­miš­kės skam­bu­čio, į J. Mi­le­rio kie­mą tik­rai įsu­ko ve­te­ri­na­rų au­to­mo­bi­lis. Vyr. ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas Vir­gi­ni­jus Iso­da su­ra­šė pa­tik­ri­ni­mo ak­tą ir įspė­ji­mą. Bau­dos sun­kiai be­si­ver­čian­čiam vy­riš­kiui ne­pas­kir­ta, juo­lab kad tą­dien J. Mi­le­ris jau bu­vo pa­mel­žęs kar­ves ir nu­ne­šęs pie­ną į pie­ni­nę.

Kaip sa­kė J. Du­baus­kas, ne­tvar­ka kie­me – jau ne ve­te­ri­na­rų rei­ka­las. Tuo tu­rė­tų su­si­rū­pin­ti se­niū­nas, se­niū­nai­tis ar dar kas nors, kam „pri­klau­so“.

Pa­sak ve­te­ri­na­rų va­do­vo, jei toks fak­tas pa­si­kar­tos, už gy­vu­lių ne­prie­žiū­rą J. Mi­le­riui bus skir­ta bau­da.

Už pik­ta­va­liš­ką jų kan­ki­ni­mą atei­ty­je ga­li bū­ti nu­spręs­ta gy­vu­lius atim­ti pri­vers­ti­nai. To­les­nis ra­guo­čių li­ki­mas – uti­li­za­ci­ja.

– Ge­riau­sia, kai ap­lin­ki­niai žmo­nės su­pran­ta ir pa­si­gai­li gy­vū­nų – pa­še­ria, pa­mel­žia, – sa­kė J. Du­baus­kas. – Kai­me tai – ei­li­nis at­ve­jis, nes al­ko­ho­lis ne­re­tai pa­da­ro sa­vo juo­dą dar­bą.