Marijampolėje tai buvo išskirtinis įvykis – susitikimas su dokumentinio filmo „The Soviet Story“ režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Edvinu Šnore. Iki šiol Lietuvoje toks susitikimas su visuomene yra vykęs tik Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. Marijampolę ir Šakius šis jaunas talentingas režisierius aplankė asociacijos Sūduvos kultūros fondo ir Seimo nario dr. Arvydo Vidžiūno kvietimu. Renginys organizuotas Juodojo kaspino dienai ir Baltijos kelio metinėms paminėti.
Edvinas Šnorė – 36-erių politikos mokslų magistras, šiuo metu rašantis istorijos mokslų daktaro disertaciją. Paprastas, nuoširdžiai bendraujantis jaunas žmogus kalbėdamasis neturėjo ką slėpti – apie savo darbus ir save kalbėjo paprastai, o šio filmo sėkme džiaugėsi santūriai: taip, jo tikslas – pakeisti Vakarų šalių požiūrį į tą istorijos etapą, kai XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo masiškai naikinami žmonės. Autorius mano, kad šis tikslas pasiektas. Vakarų šalyse žmonės, išvydę filmą, patyrė šoką. Jie kažką žinojo, tačiau nesuvokė žudymo mastų ir motyvų.
„The Soviet Story“ jau rodytas 20-yje pasaulio šalių ir kol kas tik Rusijoje sulaukė isteriškos reakcijos. Parodžius šį filmą per vieną Rusijos TV kanalą, prie Latvijos ambasados Maskvoje išsiliejo „Jaunosios Rusijos“ aktyvistų įtūžis: buvo sudeginta E. Šnorės iškamša. Tačiau autorius nemano, kad tai visos Rusijos žmonių nuomonė. Didelė milijoninės valstybės dalis dar nepamiršo, kas vyko Stalino valdymo laikais. Rusijoje filmą oficialiai uždrausta demonstruoti. Tokį reakcingų jėgų išpuolį įtakingas pasaulio leidinys „The Economist“ pavadino „Oskaru“ filmui, drąsiai ir argumentuotai sulyginusiam nacistinį ir sovietinį režimus.
Tačiau E. Šnorė baisiausių, labiausiai sukrečiančių kadrų į šį filmą netgi nesudėjo, kad jis galėtų būti rodomas mokyklose. Tačiau ir tai, kas sudėta į juostą, sukrečia – tai didžiausi nusikaltimai žmoniškumui, dažnai – protu nesuvokiami, nepaaiškinami. 10 metų dirbęs įvairiuose pasaulio archyvuose, filmo autorius rinko medžiagą iš tų šaltinių, kur netoliese buvo vykdytas holokaustas.
Į marijampoliečio žiūrovo klausimą, kodėl šiame filme neakcentuojama tai, kas vyko Baltijos šalyse, pvz., Lietuvoje, režisierius atsakė norėjęs į šią temą pažiūrėti plačiau, juolab stengęsis išvengti kaltinimų, jog „filmas padarytas specialiai latviams, kad šie paverktų“. E. Šnorė paminėjo, jog Vokietijos archyvuose rado medžiagos, kurios 50–60 metų niekas nenaudojo, o juk reikia žmonėms papasakoti tiesą. Be dokumentinių kadrų sunku būtų perteikti tai, kas vyko. Režisierius šitai suvokė jau seniai, kai jo močiutės pasakojimai apie tą baisųjį laikmetį kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo to, kas buvo kalbama mokykloje.
Filmas, pastatytas prieš dvejus metus, jau yra dalyvavęs ne viename kino festivalyje ir pelnęs apdovanojimų. Pats vertingiausias, E. Šnorės manymu, yra Bostono kino festivalio apdovanojimas „Mass impact award“ 2008 metais (už didžiulę įtaką visuomenei). Šis filmas vienintelis Latvijoje yra išverstas net į 30 užsienio kalbų. E. Šnorė džiaugiasi, kad filmo kopijos iš paties Latvijos prezidento rankų dovanojamos užsienio svečiams, rodomos mokyklose kaip mokomoji medžiaga.
Į klausimą, ar dar liko kas nors jo asmeniniuose archyvuose kitiems filmams, E. Šnorė sakė, jog jį labai domina Ukrainos badmečio laikotarpis. Tačiau šiuo metu pagrindinis latvio tikslas – parašyti disertaciją, o ateitį jis sieja su tolimesniais istorijos tyrinėjimais.
Daiva KLIMAVIČIENĖ
Asociacijos Sūduvos kultūros fondo pirmininkė
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.