Lankėme Zanavykų krašto dvarus

Ky­bar­tuo­se gy­vuo­jan­čio vie­ni­šų žmo­nių klu­bo „Vie­ni­šius“ na­riai su­ren­gė eks­kur­si­ją po Ša­kių ra­jo­ną, marš­ru­tą pa­va­di­nę „Za­na­vy­kų kraš­to dva­rai ir par­kai“.

Pir­miau­sia ap­lan­kė­me Luk­šių mies­te­lį ir ja­me esan­tį Sie­sar­ties vin­gio par­ką, ku­ria­me stūk­so įspū­din­gas mo­nu­men­tas „Var­tai į ki­tą tūks­tant­me­tį“. Jis per­nai va­sa­rą bu­vo pa­sta­ty­tas Luk­šių se­niū­no Vi­do Ci­ka­nos ini­cia­ty­va.

Nu­va­žia­vo­me ir į ša­li­mais esan­tį Zyp­lių dva­rą – me­ni­nin­kų Me­ką, ku­rio­je vyks­ta įvai­rūs ple­ne­rai, fes­ti­va­liai, vei­kia nuo­la­ti­nės tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­dos. Be iš­li­ku­sių de­vy­nių pa­sta­tų, pa­ma­tė­me ir at­sta­to­mus XIX a. pr. neo­ba­ro­ki­nio sti­liaus pa­grin­di­nius dva­ro rū­mus. Bu­vu­sio­se dva­ro ark­li­dė­se pa­si­gė­rė­jo­me vei­kian­čia net ke­lių liau­dies me­ni­nin­kų dar­bų pa­ro­da ir kai ką nu­si­pir­ko­me pri­si­mi­ni­mui į na­mus. Nuė­jo­me prie nu­griu­vu­sio gam­tos pa­mink­lo – se­no­jo Zyp­lių ąžuo­lo, sie­ku­sio net 30 met­rų aukš­tį.

At­va­žia­vę į Že­mo­sios Pa­ne­mu­nės dva­rą la­bai nu­si­vy­lė­me, nes prie įspū­din­gai at­ro­dan­čio, jau nuo XVI a. pa­bai­gos mi­ni­mo pa­sta­to priei­ti ne­ga­lė­jo­me per dil­gė­les. Ta­čiau pa­si­gė­rė­jo­me pui­kiai at­ro­dan­čiu ūki­niu pa­sta­tu bei gra­žio­mis apy­lin­kė­mis.

Kriū­kų mies­te­ly­je, įsi­kū­ru­sia­me kai­ria­ja­me Ne­mu­no kran­te, ap­lan­kė­me Svia­to­ši­no dva­rą, ku­rį kaž­ka­da val­dė ba­jo­rų Re­nė gi­mi­nė.

Daug įspū­džių pa­ty­rė­me se­na­ja­me Plokš­čių mies­te­ly­je. Gi­dė, is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Gra­ži­na pa­ro­dė ir pa­pa­sa­ko­jo apie Vai­gu­vos upe­lį – gat­vę, ku­rios nuo­lat sro­ve­nan­čiu van­de­niu ir ei­na­ma, ir va­žiuo­ja­ma. Ap­žiū­rė­jo­me trem­ti­nių rū­pes­čiu įreng­tą trem­čių kal­ve­lę, pa­mink­lą 1918–1920 m. žu­vu­siems sa­va­no­riams, Vin­co Ku­dir­kos ak­me­nį. Aiš­ku, vi­si nu­si­lei­do­me ir prie šven­to­jo šal­ti­nė­lio į Šven­ta­duo­bę, ku­ri dar va­di­na­ma lie­tu­viš­kuo­ju Lur­du.

To­liau ke­lias ve­dė į Il­gu­vos mies­te­lį, kur sto­vi XVIII a. pab. pa­sta­ty­ti dva­ro rū­mai, pri­ski­ria­mi liau­diš­ka­jam kla­si­ciz­mo sti­liui. Iš pra­džių dva­ras va­di­no­si Pa­ny­kių var­du ir tik 1758 m., rū­mus nu­pir­kus Ve­liuo­nos kle­bo­nui Vik­to­rui Tal­ko-Grin­ce­vi­čiui-Il­gaus­kui, pra­dė­tas va­din­ti Il­gu­vos var­du. Čia vai­kys­tę pra­lei­do žy­mi dai­ni­nin­kė Beat­ri­čė Grin­ce­vi­čiū­tė. Il­gu­vos dva­re gy­ve­no vie­nas iš dva­ro sa­vi­nin­kų, di­dis len­kų kom­po­zi­to­rius ir smui­ki­nin­kas Emi­lis Mly­nars­kis. Gal ne vi­si ky­bar­tie­čiai ir ži­no, kad šis mu­zi­kas gi­mė Ky­bar­tų mies­te­ly­je. Dai­li­nin­kui I. Le­vi­ta­nui ru­sų val­džia pa­mink­lą pa­sta­tė, o E. Mly­nars­kiui – ne. Tad gal atei­ties kar­tos Ky­bar­tuo­se įam­žins bu­vu­sio Var­šu­vos fil­har­mo­ni­jos di­rek­to­riaus var­dą?

Ge­rai nu­tei­kė ir Gel­gau­diš­kio dva­ro rū­mai bei juos su­pan­tis par­kas. Kla­si­ciz­mo sti­liaus rū­mai pa­sta­ty­ti XIX a. vi­du­ry­je. Nors juo­se da­bar vyks­ta res­tau­ra­vi­mo dar­bai, ta­čiau vik­ru­sis gi­das Ed­ga­ras ve­dė mus per vi­sas kliū­tis bei už­tva­ras ir la­bai vaiz­džiai pa­pa­sa­ko­jo apie čia gy­ve­nu­sius dva­ri­nin­kus. Per že­mės re­for­mą 1920 m. dva­ras bu­vo iš­par­ce­liuo­tas, ja­me bu­vo įsteig­ta pir­mo­ji Lie­tu­vo­je naš­lai­čių prie­glau­da. Vi­sa dva­ro te­ri­to­ri­ja su rū­mais, ku­me­ty­nu, ūki­niais pa­sta­tais ir par­ku uži­ma net 16,6 ha. Be­veik vi­sos ke­liau­nin­kės tu­rė­jo jė­gų nuei­ti iki va­di­na­mo­sios par­ko „žvaigž­dės“, ku­rio­je dva­ri­nin­kai me­džio­da­mi pie­tau­da­vo.

Ne ma­žes­nį įspū­dį pa­da­rė ir Ki­du­lių dva­ro an­samb­lis bei par­kas. Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­ma, kad šia­me dva­re 1807 m. bu­vo ap­si­sto­jęs Prū­si­jos ka­ra­lius Frid­ri­chas Vil­hel­mas III. Ki­du­lių se­niū­ni­jos dar­buo­to­ja Eri­ma trum­pai pa­pa­sa­ko­jo apie dva­ro an­samb­lį ir vi­siems eks­kur­si­jos da­ly­viams pa­do­va­no­jo in­for­ma­ci­nių lanks­ti­nu­kų.

Į Su­dar­gą at­va­žia­vo­me jau ge­ro­kai po pie­tų. La­bai no­rė­jo­me pa­ma­ty­ti pen­kis pi­lia­kal­nius, me­nan­čius ko­vas su kry­žiuo­čiais. Pir­mą­kart juos pa­ma­čiu­sie­ji li­ko pri­blokš­ti at­si­vė­ru­sios di­dy­bės. Da­bar ži­no­si­me, kad Sū­du­vo­je yra ant­ro­ji Ker­na­vė.

Ro­ma BRUZ­BAR­TIE­NĖ

Ky­bar­tų mies­to bib­lio­te­kos

bib­lio­te­ki­nin­kė