Žmonės šiltai priėmė globos namų gyventojus

Praė­ju­sį šeš­ta­die­nį Vil­ka­viš­ky­je, J. Ba­sa­na­vi­čiaus aikš­tė­je, įvy­ko Did­vy­žių so­cia­li­nės glo­bos na­mų or­ga­ni­zuo­tas šven­ti­nis ren­gi­nys „Priim­ki­te mus to­kius, ko­kie esa­me“.

Šven­tę, at­si­žvelg­da­mi į vis dar ga­na ne­ga­ty­vų vi­suo­me­nės po­žiū­rį į pro­to ir psi­chi­kos ne­ga­lią tu­rin­čius as­me­nis, or­ga­ni­za­vo so­cia­li­nės glo­bos na­mų dar­buo­to­jai. „Mū­sų vi­suo­me­nė­je la­bai jau­čia­mas bar­je­ras tarp svei­kų ir ne­ga­lią tu­rin­čių žmo­nių. Ne­nuos­ta­bu, kad tai, ko ne­pa­žįs­ti, bau­gi­na“, – sam­pro­ta­vo Did­vy­žių so­cia­li­nės glo­bos na­mų di­rek­to­rė Gra­ži­na Sta­nis­la­va Gri­gie­nė. Ji tei­gė, jog šiuo ren­gi­niu siek­ta in­teg­ruo­ti ne­ga­lią tu­rin­čius gy­ven­to­jus į vi­suo­me­nę, pa­ro­dy­ti, kaip jie gy­ve­na, kuo už­sii­ma, kaip jau­čia­si.

„Kar­tais bū­na skau­du, kai kur nors išė­ję gir­di­me pik­tas ap­lin­ki­nių rep­li­kas, ra­gi­ni­mą sau­go­tis mū­sų, lyg bū­tu­me kuo nors nu­si­dė­ję. Ti­ki­mės, kad po šio ren­gi­nio bent da­lis vi­suo­me­nės pra­dės ki­taip į mus žiū­rė­ti“, – vy­lė­si di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja so­cia­li­niam dar­bui Ona Bud­rie­nė.

Praei­viai, už­kly­dę į šven­ti­nį ren­gi­nį, tu­rė­jo pro­gą ap­lan­ky­ti dau­gy­bę ama­ti­nin­kų kie­me­lių. Juo­se Did­vy­žių so­cia­li­nės glo­bos na­mų gy­ven­to­jai de­monst­ra­vo sa­vo pa­čių iš mo­lio nu­lip­dy­tus ar iš po­pie­riaus pa­da­ry­tus dir­bi­nius, pie­ši­nius, siu­vi­nė­tus pa­veiks­lus, sku­du­ri­nes lė­les. „Pen­sio­na­to gy­ven­to­jai la­bai sun­kiai pri­pran­ta prie įvai­rių nau­jo­vių. Atė­ję į ke­ra­mi­kos bū­re­lį jie skun­džia­si, jog ne­mo­ka net pa­pras­to ru­tu­liu­ko nu­lip­dy­ti, ta­čiau šiek tiek pa­si­mo­kę grei­tai ir va­ze­les pa­tys da­ro. Svar­biau­sia, kad dirb­da­mi jie nu­si­ra­mi­na“, – kal­bė­jo so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Ra­mu­tė Po­čie­nė.

„Iš pra­džių bu­vo la­bai sun­ku, ran­kos vi­sai ne­klau­sė, ta­čiau da­bar, at­ro­do, jau vis­kas ge­rai – ga­li­me ir ki­tus pa­mo­ky­ti“, – šyp­so­da­mie­si kar­to­jo glo­bos na­mų gy­ven­to­jai Ire­na Kar­če­no­vai­tė bei An­ta­nas Čal­na.

„Dau­gu­ma gy­ven­to­jų no­riai dir­ba, lan­ko ne vie­ną bū­re­lį. Svar­biau­sia, jog kiek­vie­nam rei­kia pa­rink­ti tai, ką jis iš tie­sų su­ge­ba. Vie­ni ga­li tik vil­ną vel­ti, ki­ti – tik pa­veiks­lus siu­vi­nė­ti, tre­ti – megz­ti. Bū­na ir to­kių, ku­rie vis­ką su­ge­ba at­lik­ti“, – pa­sa­ko­jo so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­ja Lo­li­ta Stan­kie­nė.

Šven­tės me­tu praei­viai ga­lė­jo ne tik pa­si­gro­žė­ti so­cia­li­nės glo­bos na­mų gy­ven­to­jų dar­bais, bet ir pa­tys kar­tu su jais pa­ban­dy­ti šį tą nu­lip­dy­ti iš mo­lio, pa­si­varžy­ti žais­da­mi šaš­kė­mis.

Išal­kę ar iš­troš­kę šven­tės sve­čiai bu­vo pa­kvies­ti ap­lan­ky­ti ku­li­na­ri­jos kam­pe­lį, ku­ria­me ga­lė­jo pa­ska­nau­ti mė­tų, liep­žie­džių ar ra­mu­nė­lių ar­ba­tos, už­kąs­ti pa­čių gy­ven­to­jų iš­kep­to py­ra­go.

Vi­si kal­bin­tie­ji glo­bos na­mų gy­ven­to­jai džiau­gė­si pa­vy­ku­sia šven­te, ga­li­my­be kur nors iš­va­žiuo­ti, pa­bend­rau­ti su ki­tais žmo­nė­mis. Kiek­vie­nas jų tu­rė­jo sa­vo už­siė­mi­mą, ku­rį de­monst­ra­vo su­si­rin­ku­sie­siems. „Da­bar mez­gu, ta­čiau tuo­jau im­siu ner­ti vą­še­liu. Esu toks žmo­gus, kad il­gai prie vie­no už­siė­mi­mo dirb­ti ne­ga­liu – nu­si­bos­ta“, – paaiš­ki­no glo­bos na­mų gy­ven­to­ja Li­na Pet­rai­ty­tė. Mer­gi­na džiau­gė­si, jog so­cia­li­niai dar­buo­to­jai pui­kiai pa­si­rū­pi­na vi­sų gy­ven­to­jų užim­tu­mu, ne­lei­džia jaus­tis vie­ni­šiems, nu­ve­ja ša­lin blo­gas min­tis.

Nors daž­nas kal­bin­tas glo­bo­ti­nis ti­ki­no prieš ren­gi­nį nė kiek ne­si­jau­di­nęs, įstai­gos dar­buo­to­jos tei­gė ką ki­ta. „Ma­nau, jog nak­tį prieš šią šven­tę ma­žai ku­ris iš gy­ven­to­jų ra­miai mie­go­jo. Kai sep­tin­tą va­lan­dą ry­te at­vy­ko­me į dar­bą, vi­si jau bu­vo ap­si­ren­gę, pa­si­puo­šę ir pa­si­ruo­šę iš­vy­kai. Šioks toks jau­du­lys ir ne­kant­ru­mas ma­tė­si žmo­nių vei­duo­se“, – ti­ki­no R. Po­čie­nė.

„Jie jau­di­no­si vi­są sa­vai­tę. Ne­ri­ma­vo, ar ne­su­šals, ar ne­bus su­ly­ti, pa­ga­liau – kaip bus priim­ti vi­suo­me­nės. Vi­si la­bai mėgs­ta, kai jų dar­be­lius kas nors pa­gi­ria, įver­ti­na, to­dėl gra­žus bei šil­tas žo­dis jiems reiš­kia daug dau­giau nei bet ku­riam iš mū­sų“, – tei­gė O. Bud­rie­nė.

Vi­so ren­gi­nio me­tu vy­ku­sią įvai­rių bū­re­lių dar­bų eks­po­zi­ci­ją paį­vai­ri­no „Lai­mės šu­li­nys“, ku­ria­me su spe­cia­liu „Žve­jo bi­lie­tu“ bu­vo ga­li­ma gau­ti do­va­nų vie­ną iš Did­vy­žių so­cia­li­nės glo­bos na­mų gy­ven­to­jų dar­be­lių. Taip pat su­si­rin­ku­siuo­sius links­mi­no sa­vi­veik­li­nin­kų kon­cer­tas „Iš šir­dies į šir­dį“, ku­ria­me pa­si­ro­dė ne tik so­cia­li­nės glo­bos na­mų gy­ven­to­jai, bet ir dar­buo­to­jai. Šven­ti­nį ren­gi­nį už­bai­gė dra­mos bū­re­lio ins­ce­ni­zuo­ta pa­sa­ka „Snie­guo­lė ir sep­ty­ni nykš­tu­kai“.

Vi­si džiau­gė­si pa­vy­ku­sia šven­te, ge­ru oru bei iš­reiš­kė vil­tį, jog to­kie Did­vy­žių so­cia­li­nės glo­bos na­mų bend­ruo­me­nės or­ga­ni­zuo­ja­mi ren­gi­niai taps tra­di­ci­niais. Gal­būt jie pa­dės pa­keis­ti nei­gia­mą vi­suo­me­nės po­žiū­rį į pro­to ir psi­chi­kos ne­ga­lią tu­rin­čius as­me­nis.

And­rius GRY­GE­LAI­TIS