Pilviškiečiai piktinasi nevykusia tvarka

Eglė KVIESULAITIENĖ

Pil­viš­kių se­niū­ni­jos gy­ven­to­jus su­kir­ši­no mies­te­lio gat­vių ir ke­lių prie­žiū­ra. Į re­dak­ci­ją skam­bi­nę žmo­nės pik­ti­no­si, kad vie­no­se gat­vė­se klo­ja­mas bran­gus as­fal­tas, o ki­tur ne­ran­da­ma pi­ni­gų net neiš­va­žiuo­ja­mam ke­liu­kui nu­grei­de­riuo­ti.

Skun­dė­si gy­ven­to­jai

Per sa­vai­tę re­dak­ci­ja iš Pil­viš­kių se­niū­ni­jos gy­ven­to­jų dėl ke­lių prie­žiū­ros su­lau­kė net dvie­jų skun­dų. Iš Smil­gių kai­mo pa­skam­bi­nęs jau­nas vy­ras pik­ti­no­si, kad pa­li­jus neį­ma­no­ma iš­va­žiuo­ti ke­liu, ve­dan­čiu į va­di­na­mą­jį Ši­lą. Tas pa­ts ke­lias vin­giuo­ja ir į Smil­gių kai­mo ka­pi­nai­tes, vie­ti­niai juo va­žiuo­ja į Tei­be­rių gy­ven­vie­tę, tad ke­liu­kas, pa­sak smil­giš­kio, rei­ka­lin­gas tik­rai ne jam vie­nam.

– Krei­piau­si į se­niū­ną, jis pri­ža­dė­jo nu­grei­de­riuo­ti ke­lią, bet ža­dė­tos pa­gal­bos ne­su­lau­kiu, – pik­ti­no­si ne­pri­sis­ta­tęs pa­šne­ko­vas.

Su skun­du į re­dak­ci­ją krei­pu­sis pil­viš­kie­tė sa­kė kal­ban­ti ne vien sa­vo, bet ir ke­lių kai­my­nų var­du. Mo­te­ris pik­ti­no­si, jog nau­jas as­fal­tas pa­klo­tas gan il­go­je, ke­lių šim­tų met­rų at­kar­po­je, ve­dan­čio­je nuo ge­le­žin­ke­lio. Lau­kais vin­giuo­jan­čia­me Ge­le­žin­ke­lio gat­vės ga­le sto­vi tik trys na­mai, ku­riems ir su­teik­tas iš­skir­ti­nis pa­to­gu­mas.

– Mes pui­kiai su­pran­ta­me, kad to­je vie­to­je gy­ve­na tur­tin­gi žmo­nės, vie­nas jų tu­ri au­to­mo­bi­lių re­mon­to įmo­nę, to­dėl jiems svar­bu, jog klien­tai ga­lė­tų at­va­žiuo­ti as­fal­tu. Ir te­gul ne­pa­sa­ko­ja, kad tie gy­ven­to­jai sa­vo lė­šo­mis prie as­fal­ta­vi­mo pri­si­dė­jo, – pui­kiai ži­nau, jog taip nė­ra. Trum­pą Kęs­tu­čio gat­vę taip pat prieš ke­le­rius me­tus išas­fal­ta­vo, nes ten gy­ve­na pa­ts se­niū­nas Vy­tau­tas Ju­dic­kas. Jūs at­va­žiuo­ki­te ir pa­žiū­rė­ki­te, kaip at­ro­do ki­tos Pil­viš­kių gat­vės. Ten, kur sto­vi de­šim­tys na­mų, – tik duo­bė­ti žvyr­ke­liai, bet nie­kas nie­ko ne­da­ro, – at­vyk­ti kvie­tė pil­viš­kie­tė.

Ne vie­nas ke­lias

Išk­lau­sę pil­viš­kie­čių skun­dus, nu­ta­rė­me sa­vo aki­mis įsi­ti­kin­ti, kaip at­ro­do jų pa­mi­nė­tos gat­vės ir ke­liai. Su­ra­dę į Ši­lą ve­dan­tį ke­liu­ką Smil­gių kai­me, kiek nu­ste­bo­me, mat šis nie­kuo ne­si­sky­rė nuo ki­tų lau­ko ke­lių: siau­ras, kiek duo­bė­tas, bet bent jau šiuo me­tu juo ga­li­ma kuo pui­kiau­siai va­žiuo­ti.

Apie šio ke­liu­ko pro­ble­mą pa­klaus­tas Pil­viš­kių se­niū­nas V. Ju­dic­kas sa­kė, kad po liū­čių jis daž­nai tam­pa sun­kiai iš­va­žiuo­ja­mas, ta­čiau pra­džiū­vus pro­ble­mos ne­be­lie­ka. Ke­liu­ką sa­vo reik­mėms prieš dau­ge­lį me­tų bu­vo įsi­ren­gę ge­le­žin­ke­li­nin­kai. Ka­dan­gi jis įreng­tas že­miau ge­le­žin­ke­lio, nė­ra ke­lio san­ka­sos, lie­taus van­duo ne­nu­te­ka ir va­žiuo­ja­mo­ji da­lis pa­žliun­ga.

– Po­rą kar­tų per me­tus ke­liu­ką nu­grei­de­riuo­ja­me taip pat, kaip ir ki­tus, bet juk kiek­vie­nam tu­rė­tų bū­ti aiš­ku, jog po lie­taus grei­de­riuo­ti ne­ga­li­ma, nes bū­tų dar blo­giau, – aiš­ki­no se­niū­nas. – O kai iš­džiūs­ta, tai ir pro­ble­mos ne­be­lie­ka. Ži­no­ma, jei se­niū­ni­ja tu­rė­tų so­čiai pi­ni­gų, ga­lė­tų ke­lius grei­de­riuo­ti daž­niau. Lai­mė, kad sa­vo tech­ni­ka pa­de­da ūki­nin­kai, nes be jų pa­gal­bos neiš­si­vers­tu­me, žie­mą daug kai­mo ke­liu­kų iš­vis lik­tų neiš­va­žiuo­ja­mi. O dėl mi­nė­to ke­liu­ko ap­skri­tai ne­ma­tau pro­ble­mos. Tos vie­to­vės gy­ven­to­jai tu­ri pa­si­rin­ki­mą: tiek į kai­mą, tiek į ka­pi­nai­tes ve­da net trys ke­liai.

Spren­džia bend­ruo­me­nė

Se­niū­nas griež­tai at­rė­mė ir prie­kaiš­tus dėl „sa­va tvar­ka“ as­fal­tuo­ja­mų Pil­viš­kių gat­vių. V. Ju­dic­kas tvir­ti­no, kad jau penk­me­tis, kai gat­vių as­fal­ta­vi­mo pla­nus pa­tvir­ti­nu­si mies­te­lio bend­ruo­me­nė. Jų ir lai­ko­ma­si, tad se­niū­nas pa­ts jo­kio „bal­so“ ne­tu­rįs.

– Lė­šų gau­na­me tiek, jog už­ten­ka tik gat­vės ga­liu­kui išas­fal­tuo­ti, – skun­dė­si se­niū­nas. – Kad ne­kil­tų pik­tu­mų, bend­ruo­me­nė pa­tvir­ti­no gra­fi­ką. Bu­vo nu­spręs­ta, jog ge­riau už­baig­ti as­fal­tuo­ti pra­dė­tas gat­ves, o ne „mė­ty­ti“ vi­sur po ga­ba­liu­ką. Per ke­le­rius me­tus šiaip taip išas­fal­ta­vo­me Še­šu­pės gat­vę, už­bai­gė­me Kęs­tu­čio, bet to­liau, o ne pro ma­no na­mus. At­kar­pa, kur gy­ve­nu, išas­fal­tuo­ta dar tais lai­kais, kai ne­dir­bau se­niū­nu. Pa­gal gra­fi­ką bu­vo nu­ma­ty­ta už­baig­ti ir li­ku­sią Ge­le­žin­ke­lio gat­vės at­kar­pą. Jei gau­si­me pi­ni­gų, šie­met pa­gal pla­ną as­fal­tuo­si­me Bi­ru­tės gat­vę.

Ap­mau­du, bet Pil­viš­kiuo­se iš 23 ki­lo­met­rų gat­vių neas­fal­tuo­tų yra net du treč­da­liai. Ko ge­ro, tai blo­giau­sia si­tua­ci­ja iš vi­sų ra­jo­no mies­te­lių. O tiems, ku­rie skun­džia­si re­dak­ci­jai, pa­tar­čiau bū­ti pi­lie­tiš­kiems ir atei­ti į bend­ruo­me­nės su­si­rin­ki­mus. Ta­da ir su­ži­nos, ko­kia tvar­ka re­mian­tis as­fal­tuo­ja­mos mies­te­lio gat­vės.

Nors ir ko­kie įti­ki­na­mi at­ro­dė V. Ju­dic­ko ar­gu­men­tai, vis dėl­to bend­ruo­me­nės spren­di­mas as­fal­tą ties­ti mies­to pa­kraš­ty­je, be­veik per lau­kus vin­giuo­jan­čiu ke­liu­ku iki tri­jų jo ga­le esan­čių na­mų, mums, žur­na­lis­tams, taip pat pa­si­ro­dė keis­tas. Juo­lab kai mies­te­lio cent­re ap­stu duo­bė­tų žvyr­ke­lių, ku­riais ke­lis­kart per die­ną dar­da tik­rai ne tri­jų šei­mų au­to­mo­bi­liai.