Eglė KVIESULAITIENĖ
Galima drąsiai teigti, kad įstatymo, draudžiančio alkoholį vartoti viešoje vietoje, daugelis piliečių nepaiso. Juk beveik kiekvienas kaimas turi skverelį, pavėsinę ar suolelį, kur su buteliais prisėda vietiniai girtuoklėliai.
Geria pavėsinėje
Į redakciją paskambinusi Karklinių kaimo (Keturvalakių sen.) gyventoja skundėsi, kad prie parduotuvės esančioje pavėsinėje nuolat girtaujama.
– Susirenka nuo pat ryto, prisiperka pigaus vyno, alaus „bambalių“ ir lėbauja. Juk tai vieša vieta, todėl gerti negalima, – piktinosi prisistatyti nenorėjusi moteris. – Šitą vietą aplinkiniai „birža“ vadina, nes renkasi čia visokio plauko „pijokai“. O pro šalį juk vaikai eina į parduotuvę, mato, kas vyksta, prisiklauso visokiausių nepadorių kalbų. Galėtų bent policija pasidomėti ar parduotuvės savininkė pati pasirūpinti.
Gavę signalą apie girtuoklystes viešoje vietoje, iškart išvykome į Karklinius. Drauge vyko ir Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjas Artūras Trečiokas.
Nuvykę į Karklinius tikėjomės išvysti šurmuliuojančią nuo girtų vyrų kalbų pavėsinę ir besipiktinančių moterų būrį aplinkui. Tačiau pavėsinėje prie parduotuvės sėdėjo vienintelis seneliukas, tiesa, su alaus buteliu rankose. Sudrausmintas pareigūno, jis žadėjo tuojau pat pasišalinti ir daugiau viešosios tvarkos nedrumsti.
Tačiau pavėsinės pastalėje stovėjo daug ką „sakantis“ kibiras su tuščiais pigaus spirituoto vyno buteliais.Vien nuo jų pavadinimų – „Šokas“, „Upokšnis“, „Vėtra“, „Monikutės vasara“, „Pagirių“ ir kt. – galėtų susisukti galva.
Alų gurkšnojęs senolis tvirtino, kad jis į pavėsinę prie parduotuvės užsukantis jau daug metų, bet nieko nepiktinantis – tiesiog išgeriantis, pasišnekantis su vyrais, ir tiek.
Vyrai neklauso
Parduotuvės, šalia kurios įsikūrusi nelemtoji pavėsinė, savininkė Sigita Urbaitienė apgailestavo, kad jos valdose esantis statinys kelia tiek emocijų.
– Pripažįstu, čia dažnai pilna vyrų, – neneigė savininkė. – Bet net neįsivaizduoju, kaip man juos išvaikyti. Mums pačioms su pardavėja nemalonu nuolat rinkti nuorūkas, prašyti, kad jie nešiukšlintų. Bet ką jiems padarysi?..
S. Urbaitienė pasakojo, kad pavėsinė prie parduotuvės stovi nuo neatmenamų laikų – dar nuo tada, kai parduotuvė buvo valdiška. Visuomet joje mėgdavo prisėsti kaimo vyrai, pasišnekučiuoti, išlenkti butelį kitą alaus. Todėl senų tradicijų taip greitai išgyvendinti nepavyksta. Savininkė sakė žinanti, jog ši pavėsinė seniai vietinių praminta „birža“. Pagalbinių darbininkų pritrūkę ūkininkai ar kiti specialistai atvažiuodavo prie jos ieškoti pigios darbo jėgos. Tačiau užėjus krizei į pavėsinę nebeužsuka nei samdantieji, nei norintieji parsisamdyti.
Pareigūnas savininkei patarė prie įėjimo į pavėsinę tiesiog pakabinti užrašą, jog viešoje vietoje alkoholinius gėrimus vartoti draudžiama, arba tiesiog užkalti, kad niekas čia neįeitų. Neprošal būtų dažniau pakviesti ir policijos pareigūnus. Keli griežtesni pokalbiai ar net skirtos baudos, ko gero, suveiktų efektyviai.
Tačiau S. Urbaitienė tik mojo ranka. Šeimininkė netikėjo, kad užrašai sudrausmintų kaimo vyrus. O ir užkaltas įėjimas neilgai jiems trukdytų – išlaužtų. Juolab kad ir policija neprivažinės kiekvieno girtuoklio vaikyti.
Parduotuvės savininkė stebėjosi, jog iki šiol dėl pavėsinės jai niekas pretenzijų nereiškė. Nors šiaip kaime žmonės – nelabai pakantūs: tai jiems trukdo per šalčius parduotuvėje susirenkantis jaunimas, tai prekės užkliūva. Bet jeigu jau kyla nepasitenkinimas, šeimininkė sakė matanti tik vienintelę išeitį – nugriauti pavėsinę.
Egzistuoja visur
Keturvalakių seniūnas Gintautas Urbšys sakė taip pat žinantis Karklinių pavėsinę, pro kurią pravažiuoja bene kasdien. Bet į seniūniją dar niekas niekada nesikreipė ir nesiskundė dėl šio statinio ar jo paskirties. Neužkliuvo ji ir pačiam G. Urbšiui.
– Suprantu, kad girtauti viešoje vietoje draudžia įstatymas, tačiau nėra kaimo, kur vyrai neturėtų pamėgtos vietos susiburti, – svarstė G. Urbšys. – Vienur ant laiptų susėda su alaus buteliais rankose, kitur – ant suoliukų ar prie daugiabučių būriuojasi. Pavėsinė prie parduotuvės, mano manymu, netgi atkampesnė vieta, mažiau vieša ir matoma praeiviams. Žmonėms, matyt, būtina kažkur rinktis. Geriausia būtų, jog kaime veiktų kokia užeiga, kur vyrai galėtų susėsti ir netrukdytų praeiviams. Bet kažkada Keturvalakiuose buvusi aludė taip ir nepajėgė išsilaikyti.
Belieka pripažinti, kad kaimuose gėrimas viešose vietose yra kasdienybė. Juk netgi organizuojamos bendruomenių šventės dažniausiai vyksta ne privačiose erdvėse, o viešose vietose. O viešąją tvarką saugoti pakviesti policijos pareigūnai jaučiasi dviprasmiškai ir nejaukiai, mat priversti stebėti, kaip akivaizdžiai pažeidinėjami įstatymai.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.