Girtauti viešose vietose kaimuose įprasta

Eglė KVIESULAITIENĖ

Ga­li­ma drą­siai teig­ti, kad įsta­ty­mo, drau­džian­čio al­ko­ho­lį var­to­ti vie­šo­je vie­to­je, dau­ge­lis pi­lie­čių ne­pai­so. Juk be­veik kiek­vie­nas kai­mas tu­ri skve­re­lį, pa­vė­si­nę ar suo­le­lį, kur su bu­te­liais pri­sė­da vie­ti­niai gir­tuok­lė­liai.

Ge­ria pa­vė­si­nė­je

Į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nu­si Kark­li­nių kai­mo (Ke­tur­va­la­kių sen.) gy­ven­to­ja skun­dė­si, kad prie par­duo­tu­vės esan­čio­je pa­vė­si­nė­je nuo­lat gir­tau­ja­ma.

– Su­si­ren­ka nuo pat ry­to, pri­si­per­ka pi­gaus vy­no, alaus „bam­ba­lių“ ir lė­bau­ja. Juk tai vie­ša vie­ta, to­dėl ger­ti ne­ga­li­ma, – pik­ti­no­si pri­si­sta­ty­ti ne­no­rė­ju­si mo­te­ris. – Ši­tą vie­tą ap­lin­ki­niai „bir­ža“ va­di­na, nes ren­ka­si čia vi­so­kio plau­ko „pi­jo­kai“. O pro ša­lį juk vai­kai ei­na į par­duo­tu­vę, ma­to, kas vyks­ta, pri­si­klau­so vi­so­kiau­sių ne­pa­do­rių kal­bų. Ga­lė­tų bent po­li­ci­ja pa­si­do­mė­ti ar par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kė pa­ti pa­si­rū­pin­ti.

Ga­vę sig­na­lą apie gir­tuok­lys­tes vie­šo­je vie­to­je, iš­kart iš­vy­ko­me į Kark­li­nius. Drau­ge vy­ko ir Vie­šo­sios tvar­kos sky­riaus Pre­ven­ci­jos po­sky­rio ty­rė­jas Ar­tū­ras Tre­čio­kas.

Nu­vy­kę į Kark­li­nius ti­kė­jo­mės iš­vys­ti šur­mu­liuo­jan­čią nuo gir­tų vy­rų kal­bų pa­vė­si­nę ir be­si­pik­ti­nan­čių mo­te­rų bū­rį ap­lin­kui. Ta­čiau pa­vė­si­nė­je prie par­duo­tu­vės sė­dė­jo vie­nin­te­lis se­ne­liu­kas, tie­sa, su alaus bu­te­liu ran­ko­se. Sud­raus­min­tas pa­rei­gū­no, jis ža­dė­jo tuo­jau pat pa­si­ša­lin­ti ir dau­giau vie­šo­sios tvar­kos ne­drums­ti.

Ta­čiau pa­vė­si­nės pa­sta­lė­je sto­vė­jo daug ką „sa­kan­tis“ ki­bi­ras su tuš­čiais pi­gaus spi­ri­tuo­to vy­no bu­te­liais.Vien nuo jų pa­va­di­ni­mų – „Šo­kas“, „Upokš­nis“, „Vėt­ra“, „Mo­ni­ku­tės va­sa­ra“, „Pa­gi­rių“ ir kt. – ga­lė­tų su­si­suk­ti gal­va.

Alų gurkš­no­jęs se­no­lis tvir­ti­no, kad jis į pa­vė­si­nę prie par­duo­tu­vės už­su­kan­tis jau daug me­tų, bet nie­ko ne­pik­ti­nan­tis – tie­siog iš­ge­rian­tis, pa­si­šne­kan­tis su vy­rais, ir tiek.

Vy­rai ne­klau­so

Par­duo­tu­vės, ša­lia ku­rios įsi­kū­ru­si ne­lem­to­ji pa­vė­si­nė, sa­vi­nin­kė Si­gi­ta Ur­bai­tie­nė ap­gai­les­ta­vo, kad jos val­do­se esan­tis sta­ti­nys ke­lia tiek emo­ci­jų.

– Pri­pa­žįs­tu, čia daž­nai pil­na vy­rų, – ne­nei­gė sa­vi­nin­kė. – Bet net neį­si­vaiz­duo­ju, kaip man juos iš­vai­ky­ti. Mums pa­čioms su par­da­vė­ja ne­ma­lo­nu nuo­lat rink­ti nuo­rū­kas, pra­šy­ti, kad jie ne­šiukš­lin­tų. Bet ką jiems pa­da­ry­si?..

S. Ur­bai­tie­nė pa­sa­ko­jo, kad pa­vė­si­nė prie par­duo­tu­vės sto­vi nuo neat­me­na­mų lai­kų – dar nuo ta­da, kai par­duo­tu­vė bu­vo val­diš­ka. Vi­suo­met jo­je mėg­da­vo pri­sės­ti kai­mo vy­rai, pa­si­šne­ku­čiuo­ti, iš­lenk­ti bu­te­lį ki­tą alaus. To­dėl se­nų tra­di­ci­jų taip grei­tai iš­gy­ven­din­ti ne­pa­vyks­ta. Sa­vi­nin­kė sa­kė ži­nan­ti, jog ši pa­vė­si­nė se­niai vie­ti­nių pra­min­ta „bir­ža“. Pa­gal­bi­nių dar­bi­nin­kų pri­trū­kę ūki­nin­kai ar ki­ti spe­cia­lis­tai at­va­žiuo­da­vo prie jos ieš­ko­ti pi­gios dar­bo jė­gos. Ta­čiau užė­jus kri­zei į pa­vė­si­nę ne­beuž­su­ka nei sam­dan­tie­ji, nei no­rin­tie­ji par­si­sam­dy­ti.

Pa­rei­gū­nas sa­vi­nin­kei pa­ta­rė prie įė­ji­mo į pa­vė­si­nę tie­siog pa­ka­bin­ti už­ra­šą, jog vie­šo­je vie­to­je al­ko­ho­li­nius gė­ri­mus var­to­ti drau­džia­ma, ar­ba tie­siog už­kal­ti, kad niekas čia neįeitų. Nep­ro­šal bū­tų daž­niau pa­kvies­ti ir po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus. Ke­li griež­tes­ni po­kal­biai ar net skir­tos bau­dos, ko ge­ro, su­veik­tų efek­ty­viai.

Ta­čiau S. Ur­bai­tie­nė tik mo­jo ran­ka. Šei­mi­nin­kė ne­ti­kė­jo, kad už­ra­šai su­draus­min­tų kai­mo vy­rus. O ir už­kal­tas įė­ji­mas neil­gai jiems truk­dy­tų – iš­lauž­tų. Juo­lab kad ir po­li­ci­ja ne­pri­va­ži­nės kiek­vie­no gir­tuok­lio vai­ky­ti.

Par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kė ste­bė­jo­si, jog iki šiol dėl pa­vė­si­nės jai nie­kas pre­ten­zi­jų ne­reiš­kė. Nors šiaip kai­me žmo­nės – ne­la­bai pa­kan­tūs: tai jiems truk­do per šal­čius par­duo­tu­vė­je su­si­ren­kan­tis jau­ni­mas, tai pre­kės už­kliū­va. Bet jei­gu jau ky­la ne­pa­si­ten­ki­ni­mas, šei­mi­nin­kė sa­kė ma­tan­ti tik vie­nin­te­lę išei­tį – nu­griau­ti pa­vė­si­nę.

Eg­zis­tuo­ja vi­sur

Ke­tur­va­la­kių se­niū­nas Gin­tau­tas Urb­šys sa­kė taip pat ži­nan­tis Kark­li­nių pa­vė­si­nę, pro ku­rią pra­va­žiuo­ja be­ne kas­dien. Bet į se­niū­ni­ją dar nie­kas nie­ka­da ne­si­krei­pė ir ne­si­skun­dė dėl šio sta­ti­nio ar jo pa­skir­ties. Neužk­liu­vo ji ir pa­čiam G. Urb­šiui.

– Sup­ran­tu, kad gir­tau­ti vie­šo­je vie­to­je drau­džia įsta­ty­mas, ta­čiau nė­ra kai­mo, kur vy­rai ne­tu­rė­tų pa­mėg­tos vie­tos su­si­bur­ti, – svars­tė G. Urb­šys. – Vie­nur ant laip­tų su­sė­da su alaus bu­te­liais ran­ko­se, ki­tur – ant suo­liu­kų ar prie dau­gia­bu­čių bū­riuo­ja­si. Pa­vė­si­nė prie par­duo­tu­vės, ma­no ma­ny­mu, ne­tgi at­kam­pes­nė vie­ta, ma­žiau vie­ša ir ma­to­ma praei­viams. Žmo­nėms, ma­tyt, bū­ti­na kaž­kur rink­tis. Ge­riau­sia bū­tų, jog kai­me veik­tų ko­kia užei­ga, kur vy­rai ga­lė­tų su­sės­ti ir ne­truk­dy­tų praei­viams. Bet kaž­ka­da Ke­tur­va­la­kiuo­se bu­vu­si alu­dė taip ir ne­pa­jė­gė iš­si­lai­ky­ti.

Be­lie­ka pri­pa­žin­ti, kad kai­muo­se gė­ri­mas vie­šo­se vie­to­se yra kas­die­ny­bė. Juk ne­tgi or­ga­ni­zuo­ja­mos bend­ruo­me­nių šven­tės daž­niau­siai vyks­ta ne pri­va­čio­se erd­vė­se, o vie­šo­se vie­to­se. O vie­šą­ją tvar­ką sau­go­ti pa­kvies­ti po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai jau­čia­si dvip­ras­miš­kai ir ne­jau­kiai, mat pri­vers­ti ste­bė­ti, kaip aki­vaiz­džiai pa­žei­di­nė­ja­mi įsta­ty­mai.