Atodangos

Nu­si­kal­tė­lis – irgi žmo­gus

Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­ja ga­ran­tuo­ja sa­vo pi­lie­čiams vi­sas žmo­gaus tei­ses ir lais­ves. Net­gi nu­si­kal­tė­liams. Tie­sa, jei­gu pa­vyks­ta įro­dy­ti jų nu­si­kal­ti­mus (ži­nia, kar­tais mū­sų tei­sė­sau­gos pa­rei­gū­nams tai bū­na ne pa­gal jė­gas).

Nors nu­teis­tų­jų lais­vė lai­ki­nai su­var­žo­ma, bet vi­sos ki­tos žmo­gaus tei­sės iš­lie­ka. Kaip ir visų kitų. Nes­var­bu, kur žmogus sė­di – val­di­nin­ko kė­dė­je ar Lu­kiš­kė­se. Pa­mė­gink tik pa­lies­ti jo tei­ses, ir kaip mat pra­bils gau­sios, ga­lin­gos ir įta­kin­gos tarp­tau­ti­nės žmo­gaus tei­sių or­ga­ni­za­ci­jos.

Šių organizacijų ak­ty­vis­tams vi­sai ne­svar­bu, kuo vie­nas ar ki­tas įsta­ty­mo per­se­kio­ja­mas žmo­gus už­sii­ma: gal jis pre­kiau­ja nar­ko­ti­kais, gink­lais ar pro­sti­tu­tė­mis, gal ruo­šė­si kaž­ką su­sprog­din­ti ar už­sii­ma pe­do­fi­li­ja… Jiems vi­si šie „ne­lai­mė­liai“ tė­ra tik žmo­nės, ku­rių tei­ses rei­kia gin­ti. To­kiems rei­kia su­teik­ti kva­li­fi­kuo­tą tei­si­nę gy­ny­bą teis­me ir nor­ma­lias gy­ve­ni­mo są­ly­gas pa­gal tarp­tau­ti­nius stan­dar­tus įka­li­ni­mo įstai­go­se. Nors kaip Šve­di­jo­je.

Nu­teis­tie­ji pui­kiai ži­no sa­vo tei­ses ir mo­ka jo­mis nau­do­tis. Įka­li­ni­mo įstai­go­se jie ga­li įgy­ti vi­du­ri­nį ar­ba aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą, ga­li spor­tuo­ti, au­gin­ti rau­me­nis spor­to sa­lė­je ar mels­tis kop­ly­čio­je, ga­li bend­rau­ti su pa­sau­liu in­ter­ne­to ry­šiu ir ne­le­ga­liai gau­tais mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais. Tie, ku­rie tu­ri ga­bu­mų, da­ly­vau­ja sa­vi­veik­lo­je, ga­mi­na me­niš­kus rank­dar­bius ar net ra­šo kny­gas.

Vie­nas Lie­tu­vo­je gar­sus,
ne­tgi nu­si­kals­ta­mo pa­sau­lio au­to­ri­te­tu ti­tu­luo­ja­mas nu­teis­ta­sis pa­ra­šė kny­gą pre­ten­zin­gu pa­va­di­ni­mu „Iš­lik­ti žmo­gu­mi“.

Gra­žiai skam­ba – iš­lik­ti žmo­gu­mi. Bet ei­li­niam pi­lie­čiui, ku­ris, nors ir iš­juo­kia­mas, dar ti­ki mo­ra­li­nė­mis ver­ty­bė­mis, sun­ku su­vok­ti, kaip vie­ni­šus se­ne­lius nu­kan­ki­nę ir api­plė­šę sa­dis­tai ti­ki­si iš­lik­ti žmo­nė­mis.

Gar­bin­gais vi­suo­me­nės na­riais jau­čia­si ir mi­li­jo­nus iš­švais­tę bei tūks­tan­čius pi­lie­čių nu­skur­di­nę ban­ki­nin­kai, ir prieš ar­tė­jan­čius rin­ki­mus mums ža­dan­tys ro­jų po­li­ti­kai, ir ko­rup­ci­niais ry­šiais su nu­si­kals­ta­mu pa­sau­liu su­sie­ti aukš­ti pa­rei­gū­nai bei val­di­nin­kai… Jie ne­si­jau­čia nu­si­kal­tė­liais. To­kiais juos ga­li pri­pa­žin­ti tik teis­mas.

Bet Te­mi­dė ak­la. O gal gud­riai žvilg­čio­ja pro akis den­gian­tį raiš­tį ir iš anks­to ži­no, ką pri­pa­žin­ti nu­si­kal­tė­liu, o kam duo­ti „iš­ri­ši­mą“.

Ne vel­tui ži­no­mas Lie­tu­vo­je tei­si­nin­kas jau prieš dau­ge­lį me­tų sa­kė, kad tei­sė be tei­sin­gu­mo yra tik tei­sės pa­ro­di­ja.

Lie­tu­vos Pre­zi­den­tė D. Gry­baus­kai­tė pa­tei­kė Sei­mui svars­ty­ti Bau­džia­mo­jo ko­dek­so pa­tai­sų pro­jek­tą, pa­gal ku­rį už sun­kius nu­si­kal­ti­mus nu­teis­to­jo tur­tas bus kon­fis­kuo­ja­mas, jei as­muo ne­ga­lės pa­teik­ti do­ku­men­tų, įro­dan­čių, kad jo val­do­mas tur­tas įgy­tas už tei­sė­tai už­dirb­tus pi­ni­gus. Kon­fis­ka­ci­ja lies­tų ir nu­si­kal­tu­sio pi­lie­čio šei­mos na­riams ar gi­mi­nai­čiams per­ra­šy­tą tur­tą.

At­ro­do, kad tei­sin­gu­mas trium­fuos. Bet įsta­ty­mų lei­dė­jai neap­si­džiau­gė Pre­zi­den­tės ro­do­ma ini­cia­ty­va. Ma­tyt, min­ty­se jie re­gė­jo ir sa­ve kal­ti­na­mų­jų suo­le.

Pir­miau­sia prieš tur­to kon­fis­ka­vi­mą prieš­ta­rau­ti šo­ko jau­nas Sei­mo mi­li­jo­nie­rius A. Še­džius. Gir­di, tai bus tik­ras iš­buo­ži­ni­mas kaip bol­še­vi­kų lai­kais. Ta­čiau jei jau­na­sis tur­tuo­lis sa­vo mi­li­jo­nus tik­rai už­dir­bo re­mon­tuo­da­mas ir par­da­vi­nė­da­mas vil­ki­kus, kaip pa­ts vi­siems vie­šai tvir­ti­na, tai ko jam iš­gy­ven­ti dėl tik­rų nu­si­kal­tė­lių tur­to?

Gal jam gai­la H. Dak­ta­ro Už­lie­džių dva­ro ir ki­tų pra­ban­gių, ne­ži­nia už ko­kias lė­šas pa­sta­ty­tų, gar­sių po­li­ti­kų ir vers­li­nin­kų ko­te­džų bei pi­lai­čių?

Nuo se­nų lai­kų Hon­kon­ge, kaip įpras­ta Azi­jo­je, ko­rup­ci­ja tie­siog kles­tė­jo. Ta­čiau prieš 35 me­tus pa­dė­tis kar­di­na­liai pa­si­kei­tė. Da­bar, jei pra­ban­giai gy­ve­nan­tis val­di­nin­kas ne­su­ge­ba do­ku­men­tais pa­tei­sin­ti sa­vo tur­tų kil­mės, jis so­di­na­mas 10 me­tų į ka­lė­ji­mą.

Ži­no­ma, Lie­tu­vai to­li iki Hon­kon­go. Pas mus nie­kas ne­so­di­na tur­tin­gų žmo­nių į ka­lė­ji­mą vien už tai, kad jam mo­čiu­tė pa­li­ko tur­tų ar jis už­dir­bo mi­li­jo­nus re­mon­tuo­da­mas ma­ši­nas.

Pas mus to­kiais ga­biais žmo­nė­mis ža­vi­ma­si, jie nuo­lat šmė­žuo­ja te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne, apie juos ra­šo spau­da, lei­džia­mos kny­gos, nes įsta­ty­mai ir val­džia – jų ran­ko­se. Pa­mė­gink ką nors iš to­kių atim­ti – gin­sis na­gais ir dan­ti­mis. Juk jie – taip pat žmo­nės…

Vy­tas DRU­NIS