Kranklys Fedia glumina žmogiška kalba

Eglė KVIESULAITIENĖ

Vil­ka­viš­kie­čių Ju­cai­čių so­dy­bo­je gy­ve­nan­tis krank­lys Fe­dia bai­mės yra įva­ręs ir ne­pa­žįs­ta­miems žmo­nėms, ir sa­vo šei­mi­nin­kams. Kal­ban­tis paukš­tis ga­li ne tik švel­niai pa­šne­kin­ti, bet ir rie­biai nu­si­keik­ti.

Au­gi­na nuo ma­žens

Nors kal­ban­čios pa­pū­gos nie­kam nė­ra nau­jie­na, vis dėl­to re­tas yra gir­dė­jęs žmo­gaus bal­su pra­by­lan­tį krank­lį, o daž­nas var­no­mis ar juod­var­niais dar va­di­na­mus paukš­čius lai­ko kvai­lais pa­da­rais. Ta­čiau var­ni­nių šei­mos at­sto­vus ty­ri­nė­ję moks­li­nin­kai pa­da­rė iš­va­dą, kad šie paukš­čiai nė­ra kvai­les­ni už šim­pan­zes. Jie su­ge­ba pla­nuo­ti atei­tį, lo­giš­kai mąs­ty­ti, skai­čiuo­ti iki 6–7, o siek­da­mi le­sa­lo ne­tgi mo­ka pa­nau­do­ti įran­kį.

Jau ket­vir­tus me­tus krank­lį Fe­dią au­gi­nan­ti vil­ka­viš­kie­čių Ju­cai­čių šei­ma su šiais moks­li­nin­kų tei­gi­niais su­tin­ka šim­tu pro­cen­tų. Gy­vū­nus my­lin­tys žmo­nės sa­vo na­muo­se bu­vo pri­glau­dę šer­niu­ką, la­pę, apuo­ką, o var­nas Fe­dia – jau tre­čias šios rū­šies at­sto­vas. Anks­tes­niuo­sius, tu­rė­ju­sius ga­li­my­bę lais­vai skrai­dy­ti, vis iš­tik­da­vo ne­lai­mės, tad Fe­dią šei­mi­nin­kai la­bai sau­go. Jis tu­ri sa­vo gar­dą ša­lia na­mo ir į lais­vę yra iš­sprū­dęs tik po­rą kar­tų.

Fe­dia į Ju­cai­čių na­mus pa­te­ko vi­sai ma­žu­tė­lis. Dar skris­ti ne­mo­kė­ju­sius ke­lis jau­nik­lius į tė­vų na­mus par­si­ne­šė grei­to­sios medicinos pa­gal­bos vai­ruo­to­ju dir­ban­tis Juo­zas Ju­cai­tis. Vy­ras vi­sa­da sva­jo­jo au­gin­ti krank­lį, tad ma­žiems paukš­te­liams nie­ko ne­gai­lė­jo: šer­da­vo juos ža­liais viš­tų kiau­ši­niais, o vė­liau – mė­sos at­rai­žo­mis.

– Jūs net neį­si­vaiz­duo­ja­te, kaip bran­giai kai­nuo­da­vo var­niu­kų prie­žiū­ra, – pa­sa­ko­jo Juo­zo se­suo Vi­ta­li­ja Kli­mie­nė. – Mū­sų viš­tos jau tiek kiau­ši­nių ne­spė­da­vo pri­dė­ti, kiek jie pra­ry­da­vo. Tik iš­žio­ja sna­pus – ir makt vie­ną po ki­to.

Mėg­džio­ja „cho­ru“

Paau­gu­sius paukš­te­lius Juo­zas iš­da­li­jo drau­gams, o sau pa­si­li­ko tik Fe­dią. Paukš­tis ne iš kar­to at­sklei­dė sa­vo neei­li­nius su­ge­bė­ji­mus. Iš pra­džių kal­bė­jęs tik „paukš­čių kal­ba“, po tru­pu­tį pra­dė­jo mėg­džio­ti ap­lin­ki­nius gar­sus: lo­ti kaip šuo, kvark­ti kaip an­tys, kau­kti kaip au­to­mo­bi­lio sig­na­li­za­ci­ja, „skam­bė­ti“ kaip te­le­fo­nas. O vie­ną die­ną pra­dė­jo ko­sė­ti kaip jo šei­mi­nin­kas!

Ta­čiau apie tai, kad Fe­dia ret­kar­čiais pa­si­kal­ba su sa­vi­mi šei­mi­nin­kų bal­sais, Ju­cai­čiai su­ži­no­jo iš kai­my­nų. Šie iš­gir­do Ju­cai­čių kie­me kaž­ką kal­bant, nors pui­kiai ži­no­jo, jog šei­mi­nin­kai iš­va­žia­vę ir na­muo­se nie­ko nė­ra.

Pir­miau­sia krank­lys iš­mo­ko tar­ti sa­vo var­dą. „Fe­dia, Fe­dia“… – paukš­tis vis kar­to­jo ir mums, ban­dan­tiems jį pra­šne­kin­ti. Ta­čiau šiaip Fe­dia ne­pa­žįs­ta­mų pri­ven­gia ir su jais į kal­bas ne­si­lei­džia. O į sa­viš­kių po­kal­bius daž­nai įsi­ter­pia.

Pir­muo­sius žo­džius krank­lys iš­ta­rė maž­daug prieš me­tus. Ir nuo to lai­ko ge­ro­kai pa­to­bu­lė­jo. Fe­dia su­ge­ba pa­mėg­džio­ti ne tik pa­vie­nius gar­sus, bet net vi­są „cho­rą“. Pa­vyz­džiui, kai nu­ta­ria pa­kvark­sė­ti kaip an­tys, at­ro­do, jog jų bū­tų pil­nas kie­mas.

Už­kal­bi­na ir iš­kei­kia

– Su juo tik­rai ne­pa­siš­ne­kė­si kaip su ko­kiu drau­gu, – pa­sa­ko­jo Fe­dią mėgs­tan­ti pa­kal­bin­ti Vi­ta­li­ja. – Jis į klau­si­mus neat­sa­ki­nė­ja, bet tie­siog mėg­džio­ja tai, ką yra iš­gir­dęs. Kar­tais įsi­min­tą fra­zę lep­te­li to­kio­je si­tua­ci­jo­je, kad ro­do­si, jog jis vis­ką su­pran­ta. Pa­šauk­tas var­du, kar­tais at­si­lie­pia: „Ko no­ri?“ ar­ba „Aš čia.“

Kai pas Juo­zą vie­šė­jo drau­gai ir vy­rai links­mi­no­si kie­me esan­čio­je pa­vė­si­nė­je, ki­tą die­ną Fe­dia vi­siems su­tik­tiems šū­ka­vo: „Sveiks! Į svei­ka­tą!“ Kar­tą, pas Ju­cai­čius į sve­čius užė­jus ku­ni­gui, Fe­dia, ku­rio gar­das yra vi­sai ša­lia laip­tų, pa­klau­sė: „Kas čia?“ Pa­ma­nęs, jog taip tei­rau­ja­si sve­ti­mus bi­jan­tys įsi­leis­ti šei­mi­nin­kai, sve­čias at­sa­kė: „Čia aš, ku­ni­gas.“

Na­mo šei­mi­nin­kė Ane­lė Ju­cai­tie­nė pri­si­mi­nu­si at­si­dūs­ta, kad, lai­mei, vie­šint ku­ni­gui Fe­dia neiš­ta­rė ko­kio ne­pa­do­raus žo­džio. Mat vie­ną jų, iš­gir­dęs iš sve­ti­mų, yra pui­kiai įsi­mi­nęs ir gan daž­nai pa­var­to­ja.

Vi­ta­li­ja pa­sa­ko­jo, jog Fe­dia jai yra įva­ręs ne­ma­žai bai­mės, kai tam­so­je išė­ju­si į kie­mą iš­gir­do vy­riš­ku bal­su nu­si­kei­kiant: „O tu k…“

– Ta­da iš tie­sų pa­ma­niau, kad kaž­kas ty­ko ir puls iš tam­sos. Jau spė­jau pa­gal­vo­ti, kuo gin­siuo­si, – ku­rio­ziš­ką si­tua­ci­ją pri­si­mi­nė Vi­ta­li­ja. – Tik pa­skui su­pra­tau, jog čia mū­sų Fe­dia bjau­ras­čių pri­si­mo­kė.

Tvar­kin­gas ir šva­rus

Fe­dia ne tik mo­ka kal­bė­ti, bet šei­mi­nin­kus ste­bi­na ir sa­vo su­ma­nu­mu, šva­ra. Sa­va­ja­me gar­de jis pri­pa­žįs­ta tik sa­vo tvar­ką ir ne­no­ri, kad „va­do­vau­tų“ žmo­nės.

Pa­sie­niu tvar­kin­gai su­sta­ty­tas ply­tas var­nas iš­spar­do taip, kaip jam pa­tin­ka, o stry­pu pri­tvir­tin­tą gir­dyk­lą bū­ti­nai ap­ver­čia, nors iš­trauk­ti di­džiu­lį stry­pą pri­rei­kia daug pa­stan­gų.

Fe­dia la­bai mėgs­ta su­ptis ant jam spe­cia­liai pa­da­ry­tų sū­py­nių, sna­pu su­smul­kin­ti plas­ti­ki­nius bu­te­lius, skar­di­nes ar jam įmes­tus žais­lus, o ypač – mau­dy­tis. Sa­vo gir­dyk­lo­je jis pliuš­ke­na­si tol, kol žie­mą už­šą­la van­duo.

Kai Fe­dia iš­si­prau­sia žie­mą, jo plunks­nos su­šą­la į spyg­liu­kus ir paukš­tis la­biau pri­me­na jū­rų ežį nei krank­lį. Ta­da vi­sai šei­mai bū­na sma­gaus juo­ko.

Vi­ta­li­ja juo­kau­ja, jog iš Fe­dios ga­lė­tų pa­si­mo­ky­ti bet ku­ri šei­mi­nin­kė. Mat žu­vį jis mo­ka taip nu­lup­ti su vi­sais žvy­nais, nu­plėš­ti pe­le­kus, kad lie­ka idea­li fi­lė. Taip pat gra­žiai jis iš­da­ri­nė­ja ir pe­les ar ki­tą „gy­vą“ mais­tą. Vi­sas at­lie­kas Fe­dia tvar­kin­gai iš­ki­ša pro sa­vo gar­do ply­šius lauk – tiek po­pie­rius, tiek ne­be­rei­ka­lin­gas sa­vo plunks­nas ar jį er­zi­nan­tį pa­ga­lį, ku­riuo pri­smei­gia­ma gir­dyk­la.

Kai su­pyks­ta, Fe­dia pa­ga­lį pa­sle­pia ar­ba iš­vis su­ka­po­ja ga­ba­lais. O ne­ga­vęs lai­ku les­ti – triukš­mau­ja, ka­po­ja sto­gą, reiš­kia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą.

Vi­suo­met sva­jo­jęs na­muo­se au­gin­ti krank­lį Juo­zas pa­žįs­ta ir dau­giau žmo­nių, pas ku­riuos gy­ve­no šie paukš­čiai.

Jo bend­ra­dar­bio var­nas taip pat mo­ka lo­ti šuns bal­su, idea­liai pa­mėg­džio­ja ma­ši­nos sig­na­li­za­ci­ją, ta­čiau to­kio kaip Fe­dia, kal­ban­čio žmo­gaus bal­su, Juo­zui ma­ty­ti dar ne­te­ko.