Konfliktas dėl kapavietės aitrina emocijas

Eglė KVIESULAITIENĖ

Keistomis aplinkybėmis žuvusiam vilkaviškiečiui net po mirties nėra ramybės.

Dėl jo kapavietės tarp giminaičių verda aistros.


Gyvi pykosi

Vilkaviškietė Roma Kvasauskienė įsitikinusi, kad į jos uošvių kapavietę žento palaikai atgulė neteisėtai. Viena su savo dukterimis prižiūrėjusi uošvių amžino poilsio vietą, stačiusi paminklą ir nuolat lankiusi kapus, moteris nesuvokia, kodėl laidojant giminaitį niekas nepaklausė jos valios. Moteris sakė suprantanti, kad teisiškai niekas negali uždrausti dukrai tėvų kapavietėje palaidoti savo vyrą. Tačiau R. Kvasauskienė išgyvena dėl moralinių dalykų. Mat jos anyta tikrai nebūtų norėjusi amžinybėje ilsėtis drauge su žentu ar dukra Zita, su kuriais būdama gyva buvo mirtinai susipykusi.

Braukdama ašaras R. Kvasauskienė pasakojo apie įtemptus giminės santykius, kilusius dėl pinigų. Tarp Romos anytos ir jos dukros Zitos konfliktas kilo tada, kai ši po tėvo mirties pareikalavo dalies pinigų. Turto dalybos buvo pasiekusios net teismus. Po to motina, anot R. Kvasauskienės, pasakiusi, kad dukters net prie jos karsto neprileistų. Ši ir pati nesiveržė: į laidotuves atėjo tik žentas ir anūkė. Daugiau bendravimo tarp giminaičių praktiškai ir nebuvo – tiek, kiek reikėjo tvarkyti turtinius reikalus.


Bandė padėti

R. Kvasauskienė įsitikinusi, kad nei dukra Zita, nei žentas su anūke niekada tėvukų kapavietės net nelankė. Jie net nežinojo, jog paminkle, kalant vardus, šie buvo sumaišyti vietomis. Todėl prieš kelias savaites laidojant žentą duobė iškasta toje pusėje, kur prieš 14 metų buvo palaidota velionio uošvė. Taip buvo pažeisti įstatymai, leidžiantys kapavietę kasinėti ne anksčiau kaip po 20 metų.

R. Kvasauskienė konsultavosi netgi su teisininkais. Jei būtų galimybė, moteris siektų, kad giminaitis būtų perlaidotas į kitą kapavietę.

– Juk visai netoli, tose pačiose kapinėse, palaidoti Zitos vyro tėvai. Kodėl ten negalėjo laidoti? Aišku, kad jie tyčia taip mums padarė. Bet juk nežmoniška šitaip elgtis, – dėl uošvių kapavietės vis graudinosi marti.

Moteris pasakojo, jog sužinojusi apie Albino Valentos mirtį labai užjautė Zitą ir jų dukrą Iloną. Nuo mažumės negalią turinčiai ir sunkiai vaikštančiai Zitai vyras buvęs gyvenime tikras ramstis. Todėl Roma maniusi, kad po laidotuvių gal net pavyks susitaikyti ir bendrauti su giminaitėmis. Tuo labiau jog Ilona – jos krikšto duktė.

– Visaip stengiausi padėti per laidotuves, sukviečiau kaimynus, rūpinausi ir net neįtariau, kad jos taip man padarys. Dar klausiau, kur ketina laidoti Albiną, tai melavo, jog prie jo artimųjų, – piktinosi R. Kvasauskienė.


Netikėta mirtis

Tuo tarpu neseniai skaudžią netektį išgyvenusios Zita Valentienė ir jos duktė Ilona Malinauskienė mano visai kitaip. Moterys dar negali atsitokėti dėl netikėtos tėčio ir vyro žūties.

„Santakoje“ rašėme apie nelaimę, rugsėjo 17 d. nutikusią prie Širvintos upės. Tada automobiliu nuvykęs į sodą, 65-erių Albinas Valenta nuėjo apsidairyti prie upelio. Kitą dieną vyro kūnas rastas plūduriuojantis Širvintoje. Automobilyje jo laukusi nepaeinanti Zita negalėjo net prisišaukti pagalbos. Ją rado atsitiktinai užklydę žmonės.

Dukra Ilona ir dabar spėlioja, kas galėjo nutikti tėčiui. Galbūt kelis insultus anksčiau patyrusiam vyrui sutriko sveikata. Tačiau niekam neaišku, kodėl ant kranto rasti tvarkingai sudėti jo viršutiniai drabužiai. Mažai tikėtina, kad šaltu rudenišku oru vyras būtų nusprendęs išsimaudyti upėje. Tačiau į šiuos klausimus taip ir liks neatsakyta. Ekspertai pateikė išvadą, jog mirtis ištiko uždusus vandeniu.

Prastų santykių su giminaičiais neneigianti I. Malinauskienė sakė nesuprantanti savo tetos R. Kvasauskienės pretenzijų į kapavietę, kurioje palaidoti Ilonos seneliai.

– Negi vietos po žeme negana? – stebėjosi moteris. – Juk R. Kvasauskienė dar turi vyro kapavietę, tad tikrai neplanuoja po mirties šalia buvusių uošvių atgulti. Tuo labiau kad ji yra ištekėjusi antrą kartą, tai ir uošviai jai – tik buvę, o ne artimi giminaičiai.


Tėvo valia

Ilona neigė, jog su teta Roma per laidotuves būtų kalbėjusios apie kapavietę. Jauna moteris tvirtino net neabejojusi, kur laidos tėvą, mat tokia buvusi jo paties valia. O tėvo valia jai buvo šventa. Moterys tvirtino neketinančios tėvo vardo kalti bendrame antkapyje, tad svetimu turtu nesinaudosiančios. Ilona stebėjosi, jog giminaičiai nenori suprasti tokių elementarių dalykų, kad jos invalidė mama net ne prie kiekvienos kapavietės galėtų privažiuoti, todėl ši vieta, esanti netoli pagrindinio kapinių keliuko, labai patogi.

Panašu, jog laidotuvės, kurių metu susitikę giminaičiai ketino vėl pradėti bendrauti, amžiams pražudė giminystės jausmą. Dėl turtų tarp gyvųjų prasidėję konfliktai persikėlė ir į kapines.