Sodyba Vištyčio regioniniame parke įvertinta už etnografiškumą

Eglė MIČIULIENĖ

Viš­ty­čio II Lau­ko kai­me esan­ti Re­gi­nos bei Al­gir­do Me­cu­tų so­dy­ba – vie­nin­te­lė iš Su­val­ki­jos, įver­tin­ta et­nog­ra­fiš­kiau­sių so­dy­bų kon­kur­se.


Iš par­ko – po tris

Vals­ty­bi­nė sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­ba prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos or­ga­ni­za­vo kon­kur­są „Gra­žiau­sia et­nog­ra­fi­nė so­dy­ba Lie­tu­vos sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se 2010“. So­dy­bos bu­vo ren­ka­mos na­cio­na­li­niuo­se ir re­gio­ni­niuo­se par­kuo­se.

Ko­mi­si­ja ver­ti­no bend­rą so­dy­bos vaiz­dą kraš­to­vaiz­dy­je, gy­ve­na­mo­jo na­mo ir pri­klau­si­nių iš­dės­ty­mą, pa­grin­di­nių fa­sa­dų ati­ti­ki­mą to kraš­to tra­di­ci­jai, pa­sta­tų ar­chi­tek­tū­ri­nes de­ta­les, puo­šy­bą, ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros įkom­po­na­vi­mą.

Be dvie­jų šia­me kon­kur­se nu­ga­lė­ju­sių so­dy­bų iš Dzū­ki­jos bei Aukš­tai­ti­jos re­gio­nų, dar še­šios įver­tin­tos pa­dė­kos raš­tais už tra­di­ci­nės gy­ven­se­nos puo­se­lė­ji­mą ir tęs­ti­nu­mą. Tarp jų pa­te­ko ir Me­cu­tų so­dy­ba Viš­ty­čio re­gio­ni­nia­me par­ke.

„Kiek­vie­nas re­gio­ni­nis bei na­cio­na­li­nis par­kas ga­lė­jo siū­ly­ti kon­kur­so nuo­sta­tuo­se nu­sta­ty­tus kri­te­ri­jus ati­tin­kan­čias so­dy­bas. Iš kiek­vie­no par­ko bu­vo at­rink­ta po tris, tad per vi­są Lie­tu­vą jų su­si­da­rė ne­ma­žai. La­bai di­džiuo­ja­mės mū­sų par­ke iš­rink­ta Me­cu­tų so­dy­ba ir ver­ti­na­me so­dy­bos šei­mi­nin­kų triū­są iš­lai­ky­ti so­dy­bą kuo au­ten­tiš­kes­nę“, – sa­kė Re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­rius Ne­ri­jus Paš­kaus­kas.


Ap­žė­lu­si krū­my­nais

Apie Viš­ty­čio II Lau­ke re­konst­ruo­ja­mą vil­ka­viš­kie­čių Re­gi­nos bei Al­gir­do Me­cu­tų so­dy­bą „San­ta­ko­je“ jau bu­vo ra­šy­ta.

Kai prieš ket­ve­rius me­tus ši šei­ma nu­si­pir­ko so­dy­bą nuo­ša­lia­me kam­pe­ly­je, ji bu­vo taip ap­žė­lu­si krū­my­nais, kad nuo ke­lio ma­tė­si tik na­mo sto­gas. Ta­čiau darbš­tūs žmo­nės su gi­mi­nai­čių pa­gal­ba ap­lin­ką ir na­mą ne­tru­ko su­tvar­ky­ti. „Daug ma­no bro­lis pa­dė­jo. Tris sa­vai­tes dar­ba­vo­mės su ben­zi­ni­niais pjūk­lais ir ki­ta tech­ni­ka. O pusb­ro­lis su vai­kais mė­ne­sį tem­pė nuo aukš­to vi­są šiukš­ly­ną…“ – pri­si­mi­nė A. Me­cu­ta.


Res­tau­ruos tvar­tą

Se­ną dvie­jų ga­lų na­mą žmo­nės sten­gė­si res­tau­ruo­ti, kiek įma­no­ma pa­lik­da­mi au­ten­ti­kos. Ko ne­ži­no­jo, klau­sė Re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos dar­buo­to­jų. Tro­bo­je šei­mi­nin­kai pa­li­ko se­nus „bal­kius“ (nors juos te­ko ap­kal­ti), su­sta­tė dvi­vė­res du­ris – ne tik pla­čias, bet ir že­mas, ko­kios bu­vo anks­čiau.

„Ma­tyt, so­dy­bos gy­ven­to­jai bu­vę la­bai že­mi. Da­bar sve­čius ten­ka per­spė­ti, kad ne­nu­si­muš­tų gal­vos“, – kal­bė­jo R. Me­cu­tie­nė. Ta­čiau ne vis­ką bu­vo įma­no­ma iš­sau­go­ti, nes na­mas – se­nas, daug konst­ruk­ci­jų jau iš­pu­vę, su­tre­šę, tad te­ko jas keis­ti. „Se­nie­nų kva­pas vis tiek jau­čia­si. Bet at­va­žia­vę tro­bą iš­vė­di­na­me – ir ge­rai“, – juo­kė­si šei­mi­nin­kė.

Dar­bo so­dy­bo­je dar lau­kia daug: rei­kia tvar­ky­ti se­ną skied­ri­nį, ši­fe­riu už­deng­tą na­mo sto­gą, re­no­vuo­ti ak­me­ni­nį tvar­tą. Iš ak­me­nų pa­sta­ty­tas ir mo­lio bei smė­lio mi­ši­niu su­li­pin­tas tvar­tas jau griū­va. Iš ak­me­nų be jo­kio be­to­no su­krau­tas ir šu­li­nys, tik jo ren­ti­nys – me­di­nis. O van­duo ja­me, anot A. Me­cu­tos, – pa­ts ge­riau­sias, mat šu­li­nys pa­sta­ty­tas ant šal­ti­nio.

„Čia – šal­ti­nių kraš­tas. Kai ka­sė­me tven­ki­nį, su­skai­čia­vau net sep­ty­nis šal­ti­nius“, – sa­kė vy­ras.


Do­mė­jo­si is­to­ri­ja

Nau­ja­ku­riai la­bai ati­džiai do­mė­jo­si įsi­gy­tos so­dy­bos is­to­ri­ja.

Žmo­nės iš­siaiš­ki­no, jog ji įkur­ta apie 1880-uo­sius me­tus, vė­liau to­je pa­čio­je vie­to­je per­sta­ty­ta ke­lis kar­tus. Me­cu­tai ži­no ir vi­sų bu­vu­sių so­dy­bos gy­ven­to­jų pa­var­des, do­mė­jo­si čia gy­ve­nu­sių šei­mų li­ki­mais.

Sa­vi­nin­kų ži­nio­mis, dar prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą šio­je vie­to­je sto­vė­jo na­mas, ta­čiau jis su­de­gė. Vė­liau ša­lia pa­sta­ty­ta ki­ta tro­ba, ku­ri be­si­kei­čian­čių šei­mi­nin­kų buvo ke­lis kar­tus re­mon­tuo­ta: pa­keis­ti rąs­tai, sto­go dan­ga, vi­dus.

Įdo­mu, jog sa­vo so­dy­bą Me­cu­tai ra­do pa­žy­mė­tą 1916 me­tų šios vie­to­vės že­mė­la­py­je. Spė­ja­ma, kad že­mė­la­py­je bu­vo pa­žy­mė­tas jau mi­nė­tas su­de­gęs na­mas, ku­rio pa­ma­tai kie­me li­kę iki šiol.

„Daug ką apie so­dy­bą su­ži­no­jo­me pra­dė­ję bend­rau­ti su kai­my­nais. Ne­to­lie­se gy­ve­nan­ti Ja­ni­na Ryc­kie­nė yra užau­gu­si šia­me na­me, ji mums ne­ma­žai pa­pa­sa­ko­jo“, – kal­bė­jo R. Me­cu­tie­nė.


Su­nyks ar iš­liks?

Viš­ty­čio kraš­te kur­tis pra­dė­ję Me­cu­tai iš­kart su­si­pa­ži­no su vie­ti­niais gy­ven­to­jais. „Čia gy­ve­na tik­rai pui­kūs žmo­nės.

Kai at­va­žia­vo­me, pa­ke­lė­je prie so­dy­bos ra­do­me se­ną su­lū­žu­sį kry­žių. Pra­dė­jo­me ap­link jį tvar­ky­ti ap­lin­ką. Tai pa­ste­bė­jęs kai­mo gy­ven­to­jas An­ta­nas Pet­ras Tup­čiaus­kas sa­vo ran­ko­mis pa­da­rė ir pa­sta­tė nau­ją ąžuo­li­nį kry­žių.

O kai kie­me rei­kė­jo ak­me­nų te­ra­soms su­for­muo­ti, kai­my­nai su­ve­žė, kas kiek ga­lė­jo.

Tie pa­tys kai­mo žmo­nės pri­ve­žė ir ak­me­nų yran­čiam tvar­tui su­tvir­tin­ti“, – pa­sa­ko­jo R. Me­cu­tie­nė.

Mo­te­ris su ma­lo­nu­mu pri­si­mi­nė, kaip bu­vo su­reng­ta eks­kur­si­ja po apy­lin­kes.

„Kai tik įsi­ren­gė­me na­mą, pa­si­kvie­čiau vi­sas kai­my­nes iš­ger­ti ar­ba­tos. Su­ta­rė­me, kad jos ap­ro­dys kai­mą. Tai­gi šie­met vie­na kai­my­nė pa­si­kin­kė ark­lį, su­li­po­me į ve­ži­mą ir ap­va­žia­vo­me apy­lin­kes, ap­lan­kė­me Ber­ži­nio eže­rą, siau­ru­ko san­ka­są, pel­kes ap­žiū­rė­jo­me… Vie­to­mis jau­tė­mės be­veik kaip džiung­lė­se – bu­vo la­bai įdo­mi, ekst­re­ma­li ke­lio­nė su gau­sy­be įspū­džių“, – kal­bė­jo R. Me­cu­tie­nė.

„O tu pa­sa­kyk, kaip kai­mo mo­te­riš­kes su­si­šau­ku­si vik­to­ri­ną pa­da­rei, – pa­ra­gi­no pa­čią vy­ras. – Tą kar­tą pa­pra­šė­me vi­sų su­ra­šy­ti, ko­kios šio kai­mo per­spek­ty­vos. Dau­ge­lis pa­ra­šė, kad po de­šim­ties me­tų kai­mas nu­nyks… Raš­te­lius su­dė­jo­me į in­dą ir pa­li­ko­me atei­čiai – pa­žiū­rė­si­me, kaip ten bus… Ta­čiau mes ma­no­me, kad ši­tas kai­mas gy­vuos dar il­gai.“