Atgarsiai

Su rašinio nuo­mo­ne ne­su­ti­ko

„San­ta­ko­je“ (Nr. 112, spa­lio 5 d.) iš­spaus­di­nę dau­gia­bu­čio „Sau­gios kai­my­nys­tės“ gru­pės pir­mi­nin­ke pri­si­sta­čiu­sios skai­ty­to­jos laiš­ką „Rei­ka­lin­ga kont­ro­lė“, su­lau­kė­me nei­gia­mų at­si­lie­pi­mų.

Į re­dak­ci­ją užė­ju­si in­di­vi­dua­lios įmo­nės ir „Kam­pu­čiu“ va­di­na­mos par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kė Vi­da IVA­NAUS­KIE­NĖ sa­kė esan­ti ne tik pa­si­pik­ti­nu­si, bet ir įžeis­ta:

– Pui­kiai ži­nau, kad šį laiš­ką pa­ra­šė Zi­na Ru­ce­vi­čie­nė, kaž­ko­dėl pa­bi­jo­ju­si laik­raš­ty­je pa­si­ra­šy­ti sa­vo pa­var­dę, bet iš­drį­su­si pa­teik­ti abe­jo­ti­nus kal­ti­ni­mus ir svars­ty­mus, jog gal­būt pa­žei­džia­me įsta­ty­mus, už­draus­tu lai­ku pre­kiau­da­mi al­ko­ho­liu ir pan.

Keis­ta, kad į mū­sų par­duo­tu­vę re­tai užei­nan­ti mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, jog po 22 val. pir­kė­jams rei­kia tik al­ko­ho­lio, o duo­nos ar deš­ros nie­kas ne­be­per­ka. Ta­čiau klien­tams ir vė­liu me­tu la­bai daž­nai pri­rei­kia duo­nos, pie­no, sul­čių, sal­dai­nių. Juk yra žmo­nių, ku­rie iš dar­bo pa­rei­na to­kiu me­tu ir už­su­ka ap­si­pirk­ti, vy­rams ne­ti­kė­tai bai­gia­si ci­ga­re­tės, o sa­vait­ga­lį vė­lo­kai į na­mus už­su­ka ne­ti­kė­tas sve­čias. Daž­nai per tą va­lan­dą, kai ne­be­dir­ba di­die­ji pre­ky­bos cent­rai ir ki­tos par­duo­tu­vės, mes „įpre­kiau­ja­me“ dau­giau nei per vi­są die­ną. Iš to mes, smul­kūs vers­li­nin­kai, ir gy­ve­na­me.

Tai mū­sų šei­mos vers­las, to­dėl juo rū­pi­na­mės. Be­je, ta­me pa­čia­me na­me ir gy­ve­na­me, to­dėl tik­rai pri­žiū­ri­me tvar­ką prie par­duo­tu­vės. Gal kaž­ka­da se­niau, kai al­ko­ho­lį bu­vo ga­li­ma par­da­vi­nė­ti ir nak­ti­mis, bū­da­vo triukš­mau­jan­čių, be­si­bū­riuo­jan­čių ap­lin­kui as­me­nų. Pa­si­tai­kė pa­žei­di­mų, už ku­riuos bu­vo nu­baus­ta par­da­vė­ja. Ta­čiau da­bar ypač se­ka­me, kad mū­sų dar­buo­to­jai lai­ky­tų­si įsta­ty­mų: už­draus­tu lai­ku al­ko­ho­liu ne­pre­kiau­ja­me, vi­suo­met, prieš par­duo­da­mi svai­ga­lus ar rū­ka­lus, pa­tik­ri­na­me jau­nų žmo­nių do­ku­men­tus, kad drau­džia­mos pre­kės ne­pa­tek­tų į ran­kas ne­pil­na­me­čiams.

Keis­ta, jog mū­sų par­duo­tu­vė kaž­kam truk­do. Jei ja ne­si­skun­džia ar­ti­miau­si kai­my­nai, ne­sup­ran­ta­me, ko­dėl ji už­kliu­vo to­lo­kai esan­čio dau­gia­bu­čio gyventojai. Ma­no­me, kad ji šį­kart tie­siog per­si­sten­gė.

Į re­dak­ci­ją už­su­kęs laik­raš­čio skai­ty­to­jas, gy­ve­nan­tis dau­gia­bu­ty­je, ku­ria­me įsi­kū­ru­si „Sau­gios kai­my­nys­tės“ gru­pė, taip pat pa­no­ro iš­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę.

– Vi­siš­kai ne­su­tin­ku su laiš­ko au­to­rės min­ti­mis, kad ši par­duo­tu­vė kaip nors ken­kia mū­sų na­mo ir ki­tų ap­lin­ki­nių dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jams. Nei ten kas gir­tau­ja, nei jau­ni­mas bū­riuo­ja­si prie tos par­duo­tu­vės. Bent jau aš nė kar­to ne­pas­te­bė­jau. Kai ka­da ir pa­ts už­su­ku į šią par­duo­tu­vę, ypač jei­gu grįž­tu iš dar­bo po 22 va­lan­dos, kai di­die­ji pre­ky­bos cent­rai jau ne­dir­ba. Ir tik­rai per­ku ne al­ko­ho­lį ar ci­ga­re­tes, o bū­ti­niau­sių mais­to pro­duk­tų. Ma­nau, straips­nį pa­ra­šė kiek pro­ble­miš­kas žmo­gus, nuo ku­rio ken­čia ir vi­si ap­link esan­tys, – kal­bė­jo vy­riš­kis.

Jis tei­gė iš­sa­kęs na­mo, ku­ria­me gy­ve­na ir jis pa­ts, ir laiš­ko au­to­rė, dau­ge­lio gy­ven­to­jų nuo­mo­nę. O pa­si­ra­šy­ti sa­vo pa­var­dės (ji re­dak­ci­jai ži­no­ma) vil­ka­viš­kie­tis sa­kė ne­no­rįs vien dėl to, kad to pa­da­ry­ti kaž­ko­dėl neišd­rį­so ir par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kę su­kri­ti­ka­vu­si „Sau­gios kai­my­nys­tės“ gru­pę įstei­gu­sio na­mo at­sto­vė.