Apie tuos, kurie išėjo…
Spalio pabaiga, lapkričio pradžia… Dienos tokios tamsios ir niūrios. Ir medžiai stovi be lapų, išsigandę, tarsi apakę. Taip, rodos, kažkurioje dainelėje dainuojama. Dangus apniukęs, vėjas ridena debesų draiskalus per medžius, per namus, per žmonių mintis… Ir prisimename tada, koks trumpas tas žmogaus gyvenimas. Kartais – tik brūkšnys tarp dviejų datų. Prisimename tuos, kurie išėjo negrįžtamai, kuriuos gyvus gal ir nelabai mylėjome. Bent jau ne taip, kaip privalėtų. O gal tik nemokėjome jiems parodyti savo meilės, kokie jie mums brangūs?.. Juk visko gyvenime būna.
Kaip sakė žinomas rusų poetas E. Jevtušenka, neįdomių žmonių pasaulyje nėra. Kiekvienas žmogus – tarsi paslaptinga, dar neatrasta planeta. Mirus žmogui, miršta ir jo nepakartojamas vidaus pasaulis, nes išeidamas jis viską, kas svarbiausia, išsineša su savimi: pirmus žingsnius, pirmąjį sniegą, pirmą bučinį… Tiesa, kažkas gal ir lieka: jo užbaigti ir neužbaigti darbai, vaikai, statyti namai ir pasodinti medžiai… Daug kas pasilieka, bet dar daugiau netenkame.
Liūdni ar linksmi prisiminimai kasmet per Vėlines mus veda prie brangių žemės kauburėlių kapinėse. Tarsi pavėluotą atgailą nešame glėbius gražiausių gėlių ir žvakių. Ryški žvakelių šviesos banga užlieja puošnius paminklus, gėlių grožybes, susikaupusius artimųjų veidus. Bet kartais galvoje šmėsteli šventvagiška mintis: o gal tai veltui? Gal mes labai pavėlavome?
Juk sakoma, kad nė vienas iš mūsų negalime atsipirkti nuo savo praeities. Negalime tiems, po žemių kauburėliais gulintiems, žmonėms grąžinti senų skolų. Kas gi jų neturi? Todėl ir stovime tyliai prie kapų kaltai nuleidę galvas su kartėliu širdyje.
Kunigas pasakytų, jog reikia pakelti galvas į dangų, – juk jų sielos Tenai, o čia tik suirę kūnai. Gerai būtų, kad pakėlęs galvą į apniukusį dangų pamatytume tą, kurio netekome, kurio taip ilgimės… Bet veltui mes tikimės – nei Ten, nei čia jo nėra. Liko tik prisiminimas. Bet ir atmintis ne amžina, nes nėra atminties sargo. Laikui bėgant, išdyla iš atminties motinos šypsena, jos rankų švelnumas, balsas…
Mes pamirštame išėjusius į Amžinybę draugus, o naujų – tokių draugų! – neįgyjame. Ir mūsų gyvenimas nuo to tampa tik skurdesnis. Mūsų pačių pasaulis laikui bėgant vis siaurėja ir siaurėja. Galiausiai jis visiškai užsidaro tarp keturių kambario sienų. O tada pajunti, kad nenumaldomai artėja Ta diena. Toks gamtos dėsnis. Ir nieko čia, brolau, nepakeisi.
Garsus senovės Romos išminčius Liucijus Anėjus Seneka kaltina mus, kad mes nevertiname to, ką šiandien turime. Girdi, mes ne gauname trumpą gyvenimą, bet padarome jį tokį. „Ar galėtum nurodyti man žmogų, kuris brangintų laiką, kuris vertintų dieną, kuris suvoktų, jog kasdien miršta? Juk klystame laukdami mirties ateityje: didžiąja dalimi ji jau yra mus ištikusi…“
Teisingi, bet aštrūs išminčiaus žodžiai žeidžia mūsų bailią sielą. O kaipgi? Kaipgi gyventi kasdien suvokiant, kad mirtis, kaip sakė Tomas Venclova, „užėmus didžią dalį buto“ (eil. „Pašnekesiai žiemą“), yra visą laiką greta mūsų.
Kartą keistas, liūdnas žmogus, prižiūrėdamas jam patikėtą mažą mergytę, susigraudino:
– Ir aš turėjau tokią mergaitę kaip tu…
– O kur ji dabar?
– Danguje…
– Danguje?.. – nustebo mažoji pašnekovė. – O aš turėjau katinėlį, bet jis numirė. Tai ir jis danguje?
– Tikriausiai, – atsiduso keistas, liūdnas žmogus. – Gal mano mergytė danguje sutiko tavo katinėlį ir abu sau žaidžia…
Tad gal ir mes be reikalo taip kremtamės dėl savo išėjusių į Amžinybę artimųjų? Gal jie tenai, danguje, sau linksmai pliekia kortomis? Gal jiems tenai linksmiau nei mums čia?.. Bet kad ta kapų žemė po mūsų kojomis tokia šalta ir baugi, o dangus taip toli…
Vytas DRUNIS
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.